determinzmas (lot. determino – nustatau ribas), filosofijos teorija, teigianti visuotinį tikrovės reiškinių tarpusavio ryšį ir priežastinį sąlygotumą. Plačiąja prasme determinizmas yra požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta tvarkai, yra dėsningi. Priežastingumą analizavo antikos filosofai. Demokritas teigė, kad pasaulyje egzistuoja griežta tvarka, visi reiškiniai turi priežastį, o atsitiktinumų nebūna (kauzalinis determinizmas). Finalistinio determinizmo atstovai (Herakleitas, Aristotelis) manė, kad pasaulio sąranga tobula, o reiškiniai tikslingi. Naujaisiais laikais plėtojantis gamtos tyrinėjimams atsirado mechanistinis determinizmas. Jo atstovai (F. Baconas, G. Galilei, R. Descartes’as, I. Newtonas, B. Spinoza, P. S. de Laplace’as, P. H. T. d'Holbachas) priežastingumą tapatino su būtinumu, aiškino reiškinius priežastiniais ryšiais, kuriuos galima nustatyti remiantis dinamikos dėsniais. 18 amžiaus vokiečių filosofas Chr. Wolffas teigė, kad pasaulio tvarką ir reiškinių priežastinius ryšius lemia Dievo valia ir tikslas. Determinizmo metodą aiškindami socialinius reiškinius taikė pozityvistai, marksistai. Šiuolaikinis determinizmas pripažįsta, kad objektyviai egzistuoja įvairios reiškinių ryšių formos (erdvės ir laiko koreliacijos, asociacijos, funkcinės priklausomybės, tikimybiniai santykiai, reiškiami statistiniais dėsniais), neturinčios tiesioginės priežasties. Determinizmo pagrindiniai teiginiai kai kuriose mokslo šakose (etikoje, istorijoje, teologijoje) gali būti interpretuojami įvairiai. Kai deterministiniu požiūriu aiškinami socialiniai reiškiniai, skiriami du lygmenys: mikrosocialinis (individo ir mažos grupės veiksmų aiškinimas) ir makrosocialinis (visuomenės veiksmų aiškinimas), įvertinami determinizmo pasireiškimo savitumai. Nauji determinizmo sampratos moksle aspektai aiškėja sinergetikoje (H. Hakenas, g. 1927, I. Prigogineʼas), tiriančioje saviorganizacijos ir savitvarkos procesus nestabiliose sistemose; tvarkos atsiradimą iš chaoso ir chaoso virtimą determinuotu.
384