deus ex machina (lot. dievas iš mašinos), psichologiškai nemotyvuota literatūros kūrinio (dažniausiai pjesės) atomazga; staigus konflikto sprendimas, prieštaraujantis įvykių logikai. Antikinėse tragedijose konfliktą paprastai išspręsdavo netikėtai į veiksmą įsikišęs personažas (dažniausiai kuris nors iš dievų), simbolizuojantis pasaulio tvarką. Spektakliuose dievai ar herojai į sceną būdavo nuleidžiami specialiais mechaniniais įtaisais. 5 a. pr. Kr. pabaigoje dramaturgams (Sofokliui, Euripidui) daugiau reikšmės pradėjus teikti charakterio psichologiniam pagrįstumui, veiksmo įvykių logikai ir išryškėjus dramaturgo sumanymo ir tradicinio mito pateikimo prieštaravimams deus ex machina tapo priemone, leidžiančia baigti pjesę nepažeidžiant mito logikos (Sofoklio Filoktetas, Euripido Ipolitas, Ifigenija Tauridėje, Elektra). Šis principas naudotas kai kuriose klasicistinėse, šviečiamosiose (Molière’o Tartiufas) ir šiuolaikinėse (B. Brechto Geras žmogus iš Sezuano, Opera už tris skatikus) pjesėse. Deus ex machina artimos priemonės dažnai naudojamos komedijose (personažo atpažinimas, netikėtas laiškas, palikimas ar kita).
1706