deviántinis elgesỹs, sociãlinė deviãcija (lot. socialis – visuomeninis; lot.deviatio – nukrypimas), nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors socialinei grupei priimtino elgesio. Deviantinio elgesio formos yra nusikalstama veikla, savižudybė, alkoholizmas, narkotikų vartojimas, prostitucija ir kita. Deviantinio elgesio samprata ir analizė priklauso nuo to, kaip konkreti visuomenė suvokia socialinę kontrolę ir jos efektyvumą. Deviantiniam elgesiui turi įtakos egzistuojančios tradicijos, socialinės normos ir vertybių sistema (pavyzdžiui, viena kultūra ar bendruomenė homoseksualumą ar narkotikų vartojimą gali vertinti kaip deviantinį elgesį, kita – kaip normalų elgesį). Pagal pozityvistinės sociologijos ir kriminologijos tradiciją, deviantinis elgesys aiškinamas kaip anomijos (É. Durkheimas, R. K. Mertonas) arba netinkamos socializacijos (T. Parsonsas) rezultatas. Šios tradicijos priešininkai deviantinį elgesį vertina ne kaip socialinį faktą, o kaip socialinį konstruktą. E. Lemertas, H. Beckeris atkreipia dėmesį į visuomenės vaidmenį stigmatizuojant (priskirti individui etiketę, liudijančią apie nepriimtiną jo elgesį bei savybes ir izoliuojančią individą nuo kitų žmonių) ir marginalizuojant (skirti individui ribinę padėtį visuomenėje, neleisti visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime) socialinių normų pažeidėjus. R. G. Dahrendorfas, S. Cohenas, I. Tayloras, remdamiesi deviantinio elgesio sąvoka, tyrė šiuolaikinės visuomenės konfliktinius procesus.
2314