devònas (pagal Devono grafystės Anglijoje vardą), Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros ketvirtasis periodas, buvęs po silūro, prieš karboną; geologinė sistema, kurios uolienos susidarė tuo periodu. Prasidėjo prieš 410 mln. m. ir truko 55 mln. metų. Periodas skirstomas į 3 epochas (geologinė sistema – į skyrius) ir 7 amžius (aukštus).
Paleogeografinės sąlygos
Silūro pabaigoje ir devone ryškiai pasikeitė žemynų ir juos skiriančių vandenynų sandara (kontūrai, reljefas). Šiaurės pusrutulyje suartėjus 3 didelėms litosferos plokštėms susidūrė trys žemynai: Laurentija (ją sudarė Šiaurės Amerika ir Grenlandija), Baltika (Šiaurės ir Rytų Europa – Rytų Europos platforma) ir Avalonija (rytinė dalis apėmė teritoriją nuo Šiaurės Lenkijos iki Pietų Airijos). Jie susijungė į vientisą Euramerikos (Laurusijos) žemyną. Sandūroje, vykstant subdukcijos ir kalnodaros procesams susidarė orogeninės sistemos: Apalačų, Rytų Grenlandijos, Špicbergeno, Skandinavijos, Šiaurės Škotijos kalnai. Šis procesas vyko 2 etapais: silūro ir devono riboje (kaledoninė kalnodara) Japetaus vandenyno europinės dalies vietoje iškilo Europos kaledonidai, viduriniame devone (akadinė kalnodara) – Apalačų kalnai. Europoje devono periodu buvo 3 hercininės kalnodaros fazės (viduriniame devone – ligerinė, viduriniame ir vėlyvajame – reusinė, devono ir karbono riboje – bretoniškoji). Į rytus nuo Euramerikos žemyno buvo Sibiro plokštė, toliau – Kazachijos, Tarimo ir Šiaurės Kinijos plokštės. Į pietus ir pietryčius nuo Euramerikos žemyno, už Tetidės vandenyno, buvo Gondvanos žemynas, kuris apėmė dabartinę Pietų Ameriką, Afriką, Indiją, Australiją ir Antarktidą. Dabartinės Pietvakarių Europos teritorijos sudarė nedideles žemynines mikroplokštes tarp Euramerikos ir Gondvanos žemynų.
Ankstyvajame devone dėl orogeninių procesų, susijusių su kaledonine kalnodara, Euramerikos šelfuose vyko jūros regresija. Kylantys žemynų plotai buvo denuduojami, ardymo medžiaga kaupėsi vidaus baseinuose ir jūrose. Ankstyvojo ir vidurinio devono riboje vyko jūros transgresija (jūros apsėmė plačias žemynų teritorijas). Euramerikos žemynas tuomet buvo ties pusiauju; žemynus supančiose ir vidaus jūrose kaupėsi karbonatinės nuosėdos. Franyje jūros transgresija plėtėsi; vyravo karbonatų sedimentacija. Šelfinių plotų dugnas susiskirstė į pakilusius ir įdubusius blokus. Visoje to meto subekvatorinėje juostoje ant pakilusių dugno blokų (nuo Šiaurės Amerikos per Europą iki Uralo, t. p. Australijoje) formavosi rifai. Franio ir famenio riboje šelfai nugrimzdo į didžiausią gylį per visą devoną; sumažėjo sekliavandenių karbonatinių nuosėdų kaupimasis. Famenio viduryje jūros transgresiją, prasidėjusią ankstyvajame franyje, pakeitė regresija; padidėjo Euramerikos sausumos plotai, o žemynus supančiose jūrose vietoj karbonatinių nuosėdų pradėjo kauptis iš žemyno atplukdytos sąnašos. Paskutinė jūros transgresija, prasidėjusi famenio pabaigoje, dar kurį laiką tęsėsi karbone.
Devono periodu Žemėje vyravo žemyninis klimatas, kontrastingesnis negu silūre. Skiriamos tropinio (humidinio ir aridinio) ir borealinio klimato juostos. Pietų Afrikoje (Kaapo kalnuose), Šiaurės Amerikoje, Balearų salose ir Pietų Brazilijoje galėjo būti šaltas priepoliarinis klimatas (randama ledyninių darinių – tilitų). Žemės pusiaujas ėjo per Šiaurės Kanadą, Grenlandiją, Rusijos Timano–Pečioros regioną; Šiaurės ašigalis buvo Ramiajame vandenyne, maždaug tarp dabartinių 0–30° šiaurės platumos ir 120–150° rytų ilgumos.
Paleoflora ir paleofauna
Paplito sausumos augalija ir gyvūnija. Ankstyvajame ir viduriniame devone klestėjo psilofitai (viduriniame devone jie išnyko), asiūklūnai. Atsirado pirmųjų papartainių (vidurinio ir ankstyvojo devono riboje), sėklinių paparčių, o vėlyvajame devone – pušūnų. Jūrose buvo dumblių, lagūnose – menturdumblių. Augalijos liekanų, sporų ir žiedadulkių gausu ežerinėse, deltinėse ir lagūninėse devono nuosėdose. Žemynuose sparčiai plito augalija.
devono periodo karalo (Calceola sandalina) fosilija
Jūrinėje faunoje sumažėjo cistoidėjų, nautiloidėjų, beveik išnyko dar ankstyvajame devone gyvavę graptolitai. Suklestėjo duobagyviai (Coelenterata), iš kurių gausiausi buvo hidrozojai (Amphipora ir kiti), tetrakoralai, tabuliatai. Pastarųjų dviejų grupių duobagyviai (Calceola ir Favosites), o ypač suklestėjusių pečiakojų – spiriferidų ir kitų genčių atstovai yra leitfosilijos – tik tam tikram stratigrafiniam intervalui būdingos rūšys. Daug dumbliais mintančių gyvūnų (kirmėlių). Ankstyvojo devono stratigrafijai svarbūs Monograptus genties graptolitai. Viduriniame devone giliose jūrose klestėjo amonitai. Pagal jų gentis ir rūšis skiriamos goniatitų zonos ir koreliuojami nutolusių regionų uolienų pjūviai. Evoliucionavo kiautuotieji vėžiagyviai, foraminiferai, atsirado naujų spinduliuočių šeimų ir genčių. Iš trilobitų stratigrafijai svarbios Phacops, Proetus, Dechenella ir kitos gentys.
Labai paplito bežandžiai (Agnatha), šarvuotosios (Placodermi), riešapelekės (Crossopterygii), dvikvapės (Dipnoi) žuvys, akantodai (Acanthodei), atsirado ir paplito ganoidinės (Actinopterygii) ir kremzlinės (Chondrichthyes) žuvys. Šarvuotųjų žuvų gentys Pteraspis, Traquairaspis, Cephalaspis, Asterolepis, Bothriolepis, gausiai randamos Baltijos šalių oldredo formacijoje, yra svarbios devono stratigrafijai. Iš riešapelekių žuvų vėlyvajame devone išsivystė pirmosios amfibijos ichtiostegos (Ichthyostega).
Europoje išskiriamos trys pagrindinės devono uolienų formacijos: oldredo, reino, herciniškoji. Oldredo formacija (pavadinta pagal būdingą žemyninę formaciją Old Red Sandstone – senasis raudonasis smiltainis, pirmą kartą išskirtą Didžiojoje Britanijoje) – raudonos spalvos terigeninės nuosėdos, susidariusios daugiausia lagūninės, deltinės, aliuvinės ir eolinės sedimentacijos sąlygomis. Šio tipo nuosėdos randamos buvusio Euramerikos žemyno teritorijose (Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, kitose Vidurio Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Apalačų kalnuose, Kanadoje, Grenlandijoje, Špicbergene). Reino formacijos nuosėdos kaupėsi Euramerikos žemyną supusiuose šelfuose, kur iš žemyno buvo plukdoma nuotrupinė medžiaga; tai daugiausia priekrantiniai konglomeratai, smiltainiai ir skalūnai. Herciniškajai formacijai būdingos karbonatinės ir molingos nuosėdos, susidariusios diferencijuotuose sedimentacijos baseinuose (nuo seklių iki giliavandenių).
Aridinio klimato sąlygomis susidarė akmens druskos, kalio druskų, gipso ir anhidrito telkiniai; pvz., Elk Pointo (Jungtinės Amerikos Valstijos), Saskatchewano (Kanada), Pripetės (Baltarusija) telkiniai. Devone susidarė gamtinių dujų ir naftos telkiniai (Rusijoje, Alžyre, Libijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose), nuosėdinės kilmės barito (Kordiljerose, Jungtinių Amerikos Valstijų Nevados valstijoje), boksito (Rusijos Altajuje), įvairių metalų rūdų (Kazachijos–Mongolijos rūdinė sritis), nuosėdinės ir metamorfinės kilmės geležies rūdos (Šveicarijoje), magminiai porfyrinio tipo vario ir molibdeno (Kanadoje) telkiniai. Devonas – seniausia geologinė sistema, kurioje randama pramoninių akmens anglių ir anglingų skalūnų sluoksnių.
Devono sistemą Anglijos pietvakarinėje dalyje (Devono grafystėje) 1839 išskyrė A. Sedgwickas ir R. I. Murchisonas. Vėliau kitų facijų devono uolienas, surastas Reino kalnų srityje ir Ardėnuose, F. Sandbergeris ir Z. Goselet suskirstė į skyrius, aukštus ir zonas.
Devonas Lietuvos teritorijoje
Lietuvoje devono sistemos darinių yra visur, išskyrus pietryčius; jų didžiausias storis (vakaruose) daugiau kaip 1000 metrų. Lietuvos šiaurinėje, šiaurės rytinėje ir vidurinėje dalyse devoną dengia kvartero, kitur – karbono, permo ir jaunesnių sistemų uolienos. Esama visų trijų devono skyrių.
devono stratigrafinė skalė
Apatinį devoną sudaro pilki ir rausvai rudi smėliai, smiltainiai, aleurolitai, moliai, būdingos gniutulinės tekstūros domeritai ir aleuritingi dolomitai (oldredo formacija). Uolienose randama vėžiagyvių, šarvuotųjų ir žvynuotųjų žuvų, primityvių augalų liekanų. Vidurinio devono eifelio (Narvos serija) aukšte vyrauja padidėjusio druskingumo baseinų nuosėdos – žalsvai pilki domeritai, moliai, dolomitai su retomis konodontų, bespynių pečiakojų, žuvų ir augalų liekanomis. Narvos laikotarpio pabaigoje normalaus druskingumo jūros ingresija nulėmė gausią ir įvairią jūrinę fauną (Kernavės svita). Raudonspalviai smėlingi ir molingi dariniai (oldredas) sudaro Upninkų seriją. Apatinis ir vidurinis devonas Lietuvoje pasiekiamas gręžiniais. Viršutinio franio apačioje yra oldredo formacijos smėliai ir moliai; jie matomi Šventosios ir jos intakų atodangose. Aukščiau jų eina jūrinėmis ir lagūninėmis aridinėmis sąlygomis susiklostę dolomitai, domeritai, gipsai, moliai, kurių kaita sukūrė skirtingus litologinius kompleksus su savita fauna; jie išskiriami į atskiras svitas arba sluoksnius (Lėvens, Mūšos, Nemunėlio atodangose). Juose aptinkama spyninių pečiakojų geldelių. Famenio dariniai jūriniai – klintys, mergeliai, rečiau dolomitai ir smiltainiai (Žagarės, Joniškio apylinkių atodangose) su gausiomis spyninių pečiakojų geldelėmis. Lietuvos devone yra mineralinio vandens, dolomito, molio ir gipso telkinių.
Lietuvos devono dolomituose randamą fauną pagal E. Dubois radinius 1830 aprašė vokiečių geologas L. Buchas. Baltijos šalių devono geologijai ir stratigrafijai reikšmingi Tartu universiteto profesoriaus C. Grewingko, tyrusio ir Lietuvos devoną, veikalai, išspausdinti 1861, 1867. Lietuvos devono stratigrafiją ir koreliaciją su gretimomis sritimis pagrindė J. Dalinkevičius (veikalai išspausdinti 1932, 1939), vėliau devoną tyrė S. Žeiba, V. Narbutas, V. Karatajūtė‑Talimaa, V. Vasiliauskas, E. Vodzinskas, A. Uginčius, J. Valiukevičius, G. Vaitiekūnienė, S. Šliaupa.
1927