devotio moderna (lot. naujas maldingumas, pamaldumas), religinis sąjūdis, kilęs 14–15 a. bendrojo gyvenimo brolių ir seserų, regulinių kanauninkų (augustinų) ir kituose vienuolijose Nyderlanduose.
Atsiradimo priežastys
Devotio moderna prasidėjo kaip pasipriešinimas religinės praktikos formalizmui, viešo maldingumo vyravimui, iškreiptoms ir stabarėjančioms jų formoms, teologinėms spekuliacijoms (devotio antiqua). Devotio moderna siekė kiekvieno krikščionio pastovaus asmens tobulėjimo ugdant asmeninį pamaldumą, valią, dorą, artimo meilę, paklusnumą bei pareigingumą, saiką žemiškųjų dalykų atžvilgiu.
Nuostatos
Svarbi devotio moderna nuostata – kristocentrizmas (sektiniausias pavyzdys – Jėzaus Kristaus gyvenimas žemėje). Siejosi su 14 a. Čekijoje sklidusiomis religinio gyvenimo pertvarkymo idėjomis. Esminės nuostatos išdėstytos Tomui Kempiečiui priskiriamoje knygoje Kristaus sekimas (De imitatione Christi, 4 kn. 1417–27).
Raida
Su Katalikų Bažnyčia devotio moderna nekonfliktavo.
15 a. devotio moderna išplito Europoje; per Lenkiją (ypač Jogailos universitetą) buvo žinoma ir Lietuvoje.
Nuostatos turėjo įtakos 15–16 amžiaus teologams bei filosofams, ieškojusiems humanistinio antropocentrizmo modelių (Mikalojui Kuziečiui, Erazmui Roterdamiečiui). Devotio moderna paveikė potridentines vienuolijas (devotio moderna nuostatų yra Ignaco Lojolos knygoje Dvasinės pratybos / Exercitiones spirituales 1548), pasauliečių religines brolijas, t. p. protestantiškas Bažnyčias (Evangelikų Liuteronų Bažnyčią, Anglikonų Bažnyčią).
Žymiausi pradininkai ir veikėjai
Žymiausi pradininkai ir veikėjai – teologai J. Ruysbroeckas (1293–1381), G. Groote (1340–84) ir kiti. Terminą pavartojo J. Buschas (1399–1480).
L: A. Hyma The Christian renaissance Hamden 21965.
2452