diagnostika

diagnòstika (gr. diagnōstikos – sugebantis pažinti), priemonių kompleksas, leidžiantis nustatyti tikslią ligos diagnozę. Klinikinė diagnostika paremta gydytojo apklausa (anamneze), apžiūra (inspekcija), apčiuopa (palpacija), stuksenimu (perkusija), išklausymu (auskultacija), kūno temperatūros matavimu; būna pirminė, diferencinė ir galutinė, atsižvelgiant į laiką ir kitų diagnostikos metodų panaudojimą. Laboratorinė diagnostika remiasi mikroskopiniu, biocheminiu, mikrobiologiniu žmogaus organizmo skysčių ir išskyrų tyrimu. Atliekant funkcinę diagnostiką įvertinami organų sistemų funkcijos rodikliai, elektrodiagnostiką – elektrokardiografijos, elektroencefalografijos, elektrokimografijos, elektromiografijos ir kiti duomenys, ultragarsinę diagnostiką, arba echoskopiją, registruojamas aukštojo dažnio akustinių bangų, ultragarso, atspindys nuo kūno organų. Endoskopinės diagnostikos metu endoskopu apžiūrimi su organizmo išore susisiekiantys organai, laparoskopinės diagnostikos – pilvo ertmės organai, paimama medžiagos citologiniam, mikrobiologiniam tyrimui. Rentgenologinė diagnostika paremta rentgeno spindulių sugertimi organizmo audiniuose ir rentgenokontrastinėse medžiagose (rentgenografija, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas), radioizotopinė diagnostika – radioaktyviųjų medžiagų kaupimusi organuose (radiometrija, radiografija, skenavimas, scintigrafija, radioimuniniai tyrimai). Operacinės diagnostikos metu apžiūrimi operuojamieji organai, histologinės diagnostikos – mikroskopu tiriami organizmo audiniai, gauti biopsijos ar operacijos metu. Nėštumo metu atliekama prenatalinė diagnostika (vaisiaus ligoms, apsigimimams, vystymosi sutrikimams nustatyti). Patologoanatominės (pomirtinės) diagnostikos metu apžiūrimi ir histologiškai tiriami mirusio žmogaus organai.