diãkonas (gr. diakonos – tarnas, tarnautojas), katalikų, stačiatikių ir protestantų dvasininko žemiausias laipsnis ir pareigybė. Šventimus teikia vyskupas. Katalikų Bažnyčioje diakonas gali dalyti Švenčiausiąjį, teikti Krikšto, Santuokos sakramentus, laidoti, sakyti pamokslus, dėstyti tikybą, užsiimti karitatyvine veikla. Nuo Vatikano II susirinkimo (1962–65) diakonais gali būti pasauliečiai (ir vedę), o diakono pareigos – laikinos arba nuolatinės. Stačiatikių Bažnyčioje diakonai patarnauja pamaldose (gali liesti altorių; tai pasauliečiams draudžiama), sako pamokslus, dėsto tikybą, užsiima karitatyvine veikla; kandidatai į diakonus gali būti vedę. Protestantų Bažnyčioje diakonai renkami, ordinuoja vyskupas. Patarnauja pamaldose, atlieka liturgiją, sako pamokslus, užsiima katecheze, karitatyvine veikla (dirba ligoninėse, vaikų ir senelių prieglaudose); diakonai negali teikti sakramentų (Šventosios Vakarienės sakramentą – tik išskirtiniu atveju, kai nėra kunigo), laiminti.
2709