diãkonė, ankstyvojoje krikščionybėje – moters pareigybė. Diakonė padėjo krikštyti moteris, mokė katechumenes, tvarkė bažnyčias, dirbo karitatyvinį darbą (slaugė ligonius, rūpinosi beturčiais ir belaisviais). Iš pradžių diakonėmis galėjo būti tik našlės, vėliau – ir netekėjusios moterys. Diakonės pareigybė Rytų Bažnyčioje egzistavo 3–12 a., Vakarų – 4–11 amžiuje.
2271