dialògas (gr. dialogos – pokalbis), muzikinės medžiagos dėstymo ir muzikos kūrinio atlikimo būdas, sukurtas pagal kalbos dialogo analogiją. Gali būti vokalinis arba instrumentinis. Yra įvairių epochų ir stilių muzikoje – grigališkajame chorale, viduramžių liturginėje dramoje, Nyderlandų chorinėje muzikoje, prancūzų baroko vargonų muzikoje, Vienos klasikų kūryboje (kaip temų dėstymo pagrindinis principas).
Nuo seno vartojamas katalikų liturgijoje. 16–17 a. Vokietijoje susiklostė kaip savitas protestantų bažnytinės muzikos žanras (S. Scheidto Dvasiniai koncertai, A. Hammerschmidto Dievo ir tikinčios sielos dialogai). Šie dialogai padėjo atsirasti kantatai ir oratorijai, turėjo įtakos šių žanrų raidai. Vokalinių dialogų būna operose. Kūrinių, pagrįstų dialogu, sukūrė L. van Beethovenas (koncerto fortepijonui ir orkestrui nr. 4 antroji dalis), J. Binet (pjesių ciklas Dialogai violončelei ir fortepijonui, 1937).
3051