diamagnetzmas (dia… + gr. magnētikos – magnetinis), medžiagos savybė išoriniame magnetiniame lauke įmagnetėti prieš jo kryptį. Tokios medžiagos vadinamos diamagnetikais. Diamagnetiko atomai neturi savųjų magnetinių momentų: išorinis magnetinis laukas H sukuria atomų indukuotuosius magnetinius momentus (diamagnetinis efektas). Dedant diamagnetiką į magnetinį lauką H dėl magnetinio srauto pokyčio dΦ/dt ≠ 0 sukuriama elektrovara, sukelianti mikroskopinių elementariųjų elektros srovių (jas sudaro skriejantys atomo elektronai) stiprio pokytį Δi. Šios srovės indukuotųjų magnetinių momentų kryptys yra priešingos išorinio lauko H krypčiai, dėl to suminis diamagnetiko laukas susilpnėja, kartu atsiranda jėga, stumianti diamagnetiko bandinį iš magnetinio lauko magnetinio srauto gradiento mažėjimo kryptimi. Išorinio lauko srautui nusistovėjus (dΦ/dt = 0) elektrovara išnyksta; sutrikdytasis elektronų judesys išlieka. Išjungiant išorinį lauką priešingos krypties indukuotoji elektrovara sukuria priešingos krypties srovę (–Δi), papildomoji srovė ir indukuotieji magnetiniai momentai išnyksta. Indukuotųjų srovių atsiradimas aiškinamas elektroninių orbitų precesija apie ašį, kertančią atomo branduolį lygiagrečiai su išoriniu lauku H; dėl precesijos elektrono kampinis greitis sumažėja. Diamagnetizmas būdingas visoms medžiagoms, kadangi H paveikia visus medžiagos elektronus, taip pat ir laisvuosius (Landau diamagnetizmas), t. p. ir plazmai. Kai kurioms medžiagoms (bismutui) būdingas anomalusis diamagnetizmas, o superlaidininkai yra idealieji diamagnetikai. Pasinaudodamas atomo indukuotojo magnetinio momento įvaizdžiu P. Langevinas 1905 paaiškino diamagnetines medžiagų savybes, apskaičiavo magnetinę jutą ir nustatė, kad ji yra neigiama. Diamagnetizmo teoriją 1920 papildė W. E. Pauli, kvantinės mechanikos požiūriu 1926 pagrindė J. H. Van Vleckas ir 1927 L. C. Paulingas.
2125