dibùkas (< hebr.), žydų mitologijoje – piktoji dvasia, apsigyvenanti žmoguje ir valdanti jo sielą. Pasakojimai apie dibuką paplito Antrosios šventyklos laikotarpiu (6 a. prieš Kristų–70). Jų yra Talmude ir midrašuose. Pasakojimais apie dibuką paremtas 13 a. atsiradęs mokymas apie sielų persikėlimą. Kabaloje dibukas apibūdinamas kaip siela, kuri dėl savo nuodėmių negali persikelti į kito žmogaus kūną. Dibukas slapta apsigyvena nusižengusio žmogaus kūne. Kabalisto I. Lurijos mokyme nurodyta, kaip išvaryti dibuką. Chasidų cadikas t. p. galįs išvaryti dibuką iš pamišusio žmogaus. Paskutinis aktas apie dibuko išvarymą sudarytas 1904 Jeruzalėje.
1455