dichrozmas (gr. dichroos – dvispalvis), nevienoda skirtingos poliarizacijos šviesos bangų sugertis medžiagoje (sugerties anizotropija). Dėl dichroizmo medžiaga natūraliąją šviesą įvairiomis kryptimis sugeria skirtingai, todėl dichroinių medžiagų spalva priklauso nuo stebėjimo krypties. Būna tiesinis dichroizmas – dviejų šviesos bangų, tiesiai poliarizuotų tarpusavyje statmenomis kryptimis, apskritiminis dichroizmas – kairinės ir dešininės apskritiminės poliarizacijos bangų ir elipsinis dichroizmas – kairinės ir dešininės elipsinės poliarizacijos bangų skirtinga sugertis. Dichroizmas būdingas kondensuotajai medžiagai, dažniausiai kristalams (turmalinui, vario acetatui), t. p. atskiroms molekulėms ar kitiems sugerties centrams (kristalinės gardelės mazgams). Dichroizmas aiškinamas šviesą sugeriančio centro (molekulės) skirtinga orientacija. Jei elektrono šuolio metu molekulei sugeriant šviesą kartu kinta molekulės ir elektrinis, ir magnetinis dipolinis momentas, tai susidaro apskritiminis dichroizmas (būdingas tik centrinės simetrijos molekulėms); tokios molekulės vadinamos optiškai aktyviomis. Dujose ir praretintuose garuose tiesinio dichroizmo nebūna, nes molekulės orientuotos chaotiškai ir jų tarpmolekulinės sąveikos jėgos silpnos; kai tarp molekulių atsiranda tam tikra orientacinė tvarka, atsiranda ir tiesinis dichroizmas. Kondensuotoje terpėje dichroizmą lemia tam tikra anizotropinių molekulių orientacinė tvarka ir struktūriniai ryšiai, kuriuos lemia kolektyviniai reiškiniai, pvz., eksitoniniai šuoliai molekuliniuose kristaluose, šuoliai tarp juostų puslaidininkiuose (šie veiksniai lemia stiprų tiesinį dichroizmą grafito kristale, tiesinį ir apskritiminį dichroizmą seleno ir telūro kristaluose). Dichroizmas kristale priklauso nuo kristalo simetrijos ir šviesos sklidimo jame krypties. Dirbtinis dichroizmas sukeliamas įvairiais būdais, pvz., tempiant polimerines plėveles, kurių molekulėms būdinga sugerties anizotropija (atsiranda plėvelės dichroizmas), t. p. įterpus anizotropinių molekulių į skaidrią polimerinę plėvelę su orientuotomis grandinėmis ar į skaidrų kristalą. Skystųjų kristalų ir koloidų dichroizmas gali susidaryti veikiant juos mažo dažnio elektriniu lauku, nuolatiniu elektriniu ar magnetiniu lauku, stipria lazerio spinduliuote, tiesiai poliarizuota šviesa veikiant sužadintas molekules ir kitais būdais. Dichroizmas naudojamas kristalų optikoje, mineralogijoje, chemijoje, biochemijoje. Medžiagos su tiesiniu dichroizmu naudojamos poliaroidams gaminti. Įtaisai su valdomuoju dichroizmu naudojami kaip šviesos srautų moduliatoriai, indikatoriai, atminties elementai, atvaizdų kūrimo ir informacijos saugojimo įrenginiai.
Dichroizmą 1809 atrado Pierreʼas Louis Antoineʼas Cordier (Prancūzija).
1333