didãktinė literatūrà, įvairių rūšių ir žanrų kūriniai, kuriuose meninės raiškos priemonėmis siekiama pamokomųjų tikslų. Didaktinė literatūra skelbia visuomenines (socialines, politines, filosofines, religines, etines) idėjas ir mokslo bei gyvenimo praktikos žinias. Yra susiformavę specifiniai žanrai, išreiškiantys didaktines tendencijas: pasakėčia, parabolė, legenda, epigrama, gnoma, aforizmas, didaktinė poema, auklėjamasis romanas, moralitė.
Didaktinė literatūra kuriama nuo literatūros egzistavimo pradžios. Svarbią vietą didaktinė literatūra užėmė Rytų kultūroje (epas Gilgamešas, Indijoje sūtros, pasakėčios, pamokomieji pasakojimai, persų, arabų senosios literatūros kūriniai). Antikos laikais sukurta didaktinių kūrinių apie dievus ir žemdirbystę, filosofiją, gramatiką, mediciną, astronomiją ir meteorologiją, geografiją, bitininkystę ir kita. Svarbesni šio laikotarpio kūriniai: Hesiodo Darbai ir dienos, Arato Dangaus reiškiniai, Enijaus Analai, Lukrecijaus Apie daiktų prigimtį, Vergilijaus Georgikos, Horacijaus Poezijos menas, Ovidijaus Meilės menas, Ezopo pasakėčios. Viduramžiais plito religinės tematikos žanrai (pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai). Vokietijoje buvo kuriami špruchai – sentencijos (Frauenlobas, apie 1250–1318, Waltheris von der Vogelweide), įvairūs etiniai pamokymai (Freidankas, 12 a. pabaiga–apie 1233, Thomasinas von Zerklaere, apie 1186–prieš 1238). Reformacijos laikotarpiu buvo populiarios pasakėčios, satyros (S. Brantas, T. Murneris, J. Fischartas). 17 a. sekant antikos tradicija kurtos poemos, epigramos (M. Opitzas). 17 a. Prancūzijoje susiformavus klasicizmui didaktinė literatūra suklestėjo (Fénelonas, N. Boileau, J.-B. Racine’as). 18 a. jos paskirtis atitiko švietėjų nuostatas; didaktinė literatūra įsivyravo Anglijoje (J. Drydenas, E. Youngas, A. Pope’as, J. Thomsonas), Prancūzijoje (Voltaire’as), Šveicarijoje ir Vokietijoje (J. J. Bodmeris, G. E. Lessingas, Ch. M. Wielandas). J. W. Goethe ir F. Schilleris, kurdami idealios visuomenės, tobulos ir harmoningos asmenybės paveikslus, taikė didaktinės literatūros metodą. 19 a. pradžioje įsigalėjus romantizmui, skelbiančiam asmenybės laisvę, kūrybą laikančiam subjektyvia kūrėjo dvasios išraiška, didaktinė literatūra sumenko. Realistinėje literatūroje didaktinės idėjos buvo reiškiamos tik pavienių autorių kūryboje. 20 a. didaktiškumas naudotas politiškai angažuotoje literatūroje (B. Brechto vadinamosios pamokomos pjesės). Kartais didaktine literatūra vadinama ir tokia literatūra, kurioje prikišamai peršamos rašytojo idėjos.
2931
Didaktinė literatūra Lietuvoje
Lietuvoje didaktinės literatūros pirmųjų pavyzdžių randama religinėje raštijoje (J. Bretkūno Postilė 1591, M. Daukšos Postilė 1599, K. Sirvydo Punktai sakymų 2 d. 1629–44, M. Olševskio Broma atverta ing viečnastį 1753). Didaktizmo tendencijos ryškios 18 a. grožinėje literatūroje (J. Šulco išverstos Ezopo pasakėčios Die Fabuln Aesopi, 1706, K. Donelaičio pasakėčios, parašyta apie 1750–60, ir iš dalies poema Metai, parašyta apie 1760–75). Didaktinė literatūra vyravo iki 19 a. pabaigos: A. Tatarės pasakėčios, apsakymai ir apysakos (rinkinys Pamokslai išminties ir teisybės 1851), P. Gomaliauskio apysaka Aplankymas seniuko (1853), J. S. Dovydaičio apysaka Šiaulėniškis senelis (3 d. 1860–64), M. Valančiaus pasakojimai ir apsakymai (rinkinys Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė, abu 1868, ir kita), apysaka Palangos Juzė (1869), S. Daukanto, M. Akelaičio, L. Ivinskio verstos ir sulietuvintos lenkų bei vokiečių didaktų apysakos. Didaktinė literatūra buvo skirta šviesti valstiečius, vaikus ir jaunimą, skatino juos dorai, dievobaimingai gyventi. Didaktiškumas ryškus ir to meto poezijoje (K. Aleknavičiaus, L. Ivinskio, J. Anusavičiaus eilės, A. Baranausko poema Dievo rykštė ir malonė, parašyta 1859, ir kita). Didaktinė literatūra kėlė žmonių dorovę, ugdė jų kultūrinį mentalitetą. Didaktų (visų pirma A. Tatarės, M. Valančiaus) kūriniai turėjo įtakos lietuvių prozos plėtotei. Nuo 20 a. pradžios didaktinės literatūros vaidmuo sumažėjo. Buvo sukurta pasakėčių (M. Šeižio-Dagilėlio), didaktinių apysakų (K. Pakalniškio). Naujojoje lietuvių literatūroje didaktiškumas būdingas daliai grožinių kūrinių, skirtų vaikams ir jaunimui.
P: Lietuvių didaktinė proza Vilnius 1982.
2395