didkai, senovės, vidurinių amžių ir vėlesnių laikų kilmingiausia arba labiausiai privilegijuota socialinio sluoksnio ar luomo dalis (aristokratija).
15–18 a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų luomo aukštutinis sluoksnis. Susidarė jam tampant uždaru.
Didikų pagrindą sudarė turtingiausi ponai (vėliaviniai ponai), kurie įgijo daug valdų ir svarbiausias pareigybes. 15 a. pabaigoje didikais tapo ir išlikę stambesni kunigaikščiai (14 a.–15 a. pirmos pusės vasalinių kunigaikščių palikuoniai; žymiausi – Slucko), vyskupai.
Didikams atstovavo Ponų Taryba. Ponams susiliejus su kunigaikščiais (įtakingiausioms ponų šeimoms suteikti kunigaikščių ir grafų titulai (pvz., Albertui Goštautui, Mikalojui Radvilai Juodajam), senųjų giminių kunigaikščiai ėmė rūpintis įgyti pareigybių), 16 a. antroje pusėje didikai susitelkė.
Didikai ir bajorai oficialiai sudarė vieną luomą, tačiau tik 1564–66 administracinės ir teismo reformos panaikino teisinį didikų išskirtinumą. Didikų hegemoniją susilpnino Valkininkų konfederacija (1700).
Žymiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės buvo Astikai, Chodkevičiai, Goštautai, Kęsgailos, Oginskiai, Pacai, Pociejai, Radvilos, Sapiegos.
Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų oligarchija, jų 17 a. antros pusės–18 a. pirmos pusės konfederacijos ir tarpusavio kovos buvo viena svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos smukimo priežasčių.
683