Didysis Oriono ūkas
Didỹsis Oriòno kas, Oriòno kas, M42, NGC 1976, besiplečiantis įkaitusių dujų ir dulkių telkinys. Jo skersmuo apie 40 l.y., masė apie 300 M⨀ (Μ⨀ – Saulės masė), atstumas nuo Saulės apie 1500 l.y. Šviesus emisinis ir atspindžio ūkas, matomas plika akimi Oriono žvaigždyne (regimasis ryškis 4, kampiniai matmenys 1,5° × 1°); artimiausia aktyvios žvaigždėdaros sritis, priklausanti dideliam (apytiksliai 10°) dujų ir dulkių debesų kompleksui. Didžiojo Oriono ūko dujų švytėjimą sukelia karštų masyvių O ir B spektrinių klasių žvaigždžių grupė (Oriono Trapecija), kuri aplink save jonizuoja vandenilį sukurdama HII sritį (jonizuotojo vandenilio sritis). Didįjį Oriono ūką stebėdamas pro teleskopą 1610 atrado Nicolas-Claudeʼas Fabri de Peirescas (Prancūzija). 1880 Didįjį Oriono ūką nufotografavo Henry Draperis (Jungtinės Amerikos Valstijos), tai buvo pirmoji dangaus ūko fotografija.
3056