didỹsis rãštininkas, 14 a. pabaigos–18 a. Lietuvos didžiojo kunigaikšio dvaro, centrinės valdžios pareigūnas.
Tvarkė kanceliarijos (raštinės) reikalus, kol atsirado kanclerio pareigybė (1441) – jai vadovavo. 15–16 a. pareigybės titulatūra dar nebuvo nusistojusi, vadintas ir sekretoriumi, dijoku.
Pirmieji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didieji raštininkai Jonas ir Petras istorijos šaltinių minimi 1394. Kiti žymesni: Mikalojus Cebulka, Baltramiejus Gurka, Mikalojus Sepienskis, Konradas Frankenbergas. Pirmieji didieji raštininkai buvo atvykėliai iš Lenkijos, Silezijos, Vokiečių ordino. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusieji žinomi nuo 15 a. vidurio.
Iš pradžių didžiųjų raštininkų svarbiausia užduotis buvo parengti ir surašyti valdovo dokumentus. Plėtojantis raštinei ir darbuotojus ėmus rinktis pagal kompetenciją, didieji raštininkai prižiūrėdavo jų darbą.
Didieji raštininkai buvo visapusiškai išsilavinę, todėl jiems būdavo patikima diplomatinės misijos. Kilo ir pareigybės prestižas: kai kurių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ypač gudų kilmės, giminių (Sapiegos, Bohovitinavičiai) nariai, beveik paveldimai ėję didžiojo raštininko pareigas, ilgainiui ėmė užimti aukštesnes.
Nuo 16 a. 3 dešimtmečio iš didžiųjų raštininkų pradėta reikalauti priesaikos. Iki tol neribotas jų (buvo skirstomi į lotyniškus ir rusiškus, t. y. rašančius lotynų ir rutėnų kalbomis) skaičius per 1564–66 reformą buvo sumažintas iki penkių, o valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui (1576–86) – iki keturių.
Paskutiniai didieji raštininkai: K. Giedraitis (1790–95), S. V. Mirskis (1791–95), B. B. Marikonis (1777–94) ir A. B. Dzieduszyckis (1781–95).
2336
-sekretorius; -dijokas; -djakas; -didieji raštininkai; -raštininkas; -raštininkai; -dijokai; -sekretoriai; -djakai