Didžióji ármija (La Grande Armée), Prancūzijos imperijos kariuomenė 1805–08 ir 1811–14. Neapėmė visų jos ginkluotųjų pajėgų. Pirmą kartą paminėta 1805, kai Napoleonas I, planuodamas sumušti Trečiąją antiprancūzišką koaliciją (Austriją ir Rusiją), Lotaringijoje sutelkė didžiausią dalį Prancūzijos sausumos karinių pajėgų (apie 250 000 žm.). 1805 12 02 Austerlitzo mūšyje Didžioji armija sumušė Austrijos ir Rusijos kariuomenes. 1806 pradžioje armiją sudarė 7 korpusai, kurių kiekvienas turėjo po 2–4 pėstininkų divizijas, brigadą arba diviziją lengvosios kavalerijos, 36–40 artilerijos pabūklų ir pagalbinius dalinius (nuo 20 000 iki 70 000 kareivių). Tokios sudėties korpusai galėjo kariauti savarankiškai ir didelėje teritorijoje. Be to, dar buvo sudaryti kavalerijos, artilerijos ir gvardijos rezervai.
Didžiajai armijai vadovavo Napoleonas I, korpusams – maršalai arba divizijos generolai. 1806–07 ši armija vėl sumušė Rusijos ir Prūsijos kariuomenes. 1808 Didžioji armija padalyta į Ilyrijos, Ispanijos, Italijos ir Vokietijos armijas. 1811, rengiantis karui su Rusija, atkurta. 1812 pradžioje Didžiąją armiją sudarė 12 pėstininkų korpusų, kavalerija, gvardija, artilerija ir inžineriniai daliniai (iš viso 40 pėstininkų ir 24 kavalerijos divizijos, 680 000 kareivių ir apie 2800 artilerijos pabūklų). 1812 pradžioje tik apie 50 % armijos sudarė prancūzai, kiti buvo vokiečių, italų, ispanų, olandų, portugalų, lenkų, šveicarų ir kitų tautų, kurias Napoleono I Prancūzija buvo pajungusi, atstovai. Labai nukentėjo per 1812 Prancūzijos–Rusijos karą; 1812 12 iš Rusijos už Nemuno buvo išvesta tik apie 30 000 karių (iš 570 000). 1813 pradžioje Napoleonas I sukūrė naują armiją, kuri buvo prastesnė nei buvusioji. 1814, žlugus Napoleono I imperijai, Didžioji armija Prancūzijos Senato nutarimu buvo paleista.