Didžióji Lietuvà, rytų baltų etninės teritorijos dalis, kurios pagrindu susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Su ja 1795 buvo Rusijos imperijos užvaldyta.
Prielaidos Didžiosios Lietuvos pavadinimui susiklostė 16 a. pradžioje, kai baigė susidaryti Mažoji Lietuva – etninė sritis, gyvenama lietuvių etnoteritorinės grupės lietuvininkų (dėl skirtingos politinės priklausomybės, evangelikų liuteronų tikybos, ūkinės ir kultūrinės raidos savitumų jie nutolo nuo kitų lietuvių, todėl kai kurie tyrėjai mano, kad šią grupę galima būtų apibūdinti kaip lietuvių subetninę bendriją, arba potautę). 19–20 a. Didžiosios Lietuvos pavadinimas buvo ypač paplitęs. Dažnai ji tapatinta su vadinamąja Tikrąja Lietuva (istorijos šaltinių Lituania Propria), kuri tada apėmė ir lietuvių etnines žemes, esančias už dabartinės Lietuvos Respublikos rytinės ir pietinės sienų; 19 a.–20 a. pradžioje beveik visa Didžiosios Lietuvos teritorija priklausė Rusijos imperijos Gardino, Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijoms (jos populiariai vadintos Lietuvos, arba lietuviškomis, gubernijomis). Didžiosios Lietuvos gyventojai nuo 19 a. pabaigos–20 a. pradžios kartais vadinami didlietuviais arba didžlietuviais, o lietuvininkai atitinkamai – mažlietuviais.
Tikroji Lietuva (Lithuanie Propre), pažymėta Henri Abrahamo Chatelaino Lenkijos žemėlapyje (apie 1712, iš žemėlapių rinkinio Atlas Historique, 1705–20 išleisto Amsterdame)
Mokslinėje literatūroje Didžiosios ir Mažosios Lietuvos terminais paprastai apibūdinami du lietuvių tautos kraštai, atsidūrę skirtingose daugiatautėse valstybėse (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsijoje, vėliau Rusijoje ir Vokietijoje). Klaipėdos kraštą 1923 prisijungus prie Lietuvos Respublikos, Didžiąja Lietuva buvo vadinama valstybės teritorija be to krašto.
Po II pasaulinio karo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos terminai tapo istoriniais, t. y. vartojami dažniausia tik nagrinėjant praeitį.
-Tikroji Lietuva; -Lituania Propria
1412