didžióji òpera (pranc. grand opéra), operos rūšis.
Susiklostymas,bruožai
Atsirado 19 amžiuje Prancūzijoje. Jai būdinga monumentalumas, dekoratyvumas, antitezių dramaturgija, istoriniai ir herojiniai siužetai, kur socialinių (politinių, religinių) kovų fone plėtojama lyrinė drama, gausios masinės scenos, gyvas veiksmas. Didžiojoje operoje labai svarbi muzika: turtingas tematizmas, raiškios melodinės ir tembrinės veikėjų charakteristikos, dinamiškas, spalvingas orkestras. Didžiosios operos spektakliuose susiklostė naujo tipo inscenizacija, siekianti istorinio autentiškumo ir didelio efektingumo. Didžioji opera gyvavo trumpai dėl standartiškumo: 5 veiksmų struktūra, herojaus pristatymas soline daina choro scenoje, po dviejų veiksmų – įspūdingi scenos efektai, baleto scena III veiksme, lyrinės dramos kulminacija IV veiksme ir kiti reikalavimai.
Žymesni kompozitoriai
Žymiausias didžiosios operos libretų autorius buvo E. A. Scribe′as, žymiausias kompozitorius – G. Meyerbeeras (Roberas velnias / Robert le Diable 1831, Hugenotai / Les Huguenots 1836, Pranašas / Le Prophète 1849). Didžiųjų operų dar kūrė D. F. E. Auberas (Portičio nebylė / La Muette de Portici 1828), J. F. F. E. Halévy (Žydė / La Juive 1835). Kai kurie didžiosios operos elementai ryškūs ir ne prancūzų kompozitorių kūryboje – R. Wagnerio (Rienzi 1842), G. Verdi (Sicilijos mišparai / Les Vêpres siciliennes 1855, Don Karlas / Don Carlos, I redakcija, 1867).
118