Didysis ketvirtadienis. Kojų plovimo apeiga: popiežius Pranciškus plauna kojas 12-ai skirtingų religijų emigrantų (Castelnuovo di Porto, Lacijaus sritis, Italija, 2016)
Didžióji saváitė, Šventóji saváitė, Krikščionių Bažnyčioje – paskutinė gavėnios savaitė nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo šeštadienio. Skirta apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, laukti jo prisikėlimo.
Didžioji savaitė Katalikų Bažnyčioje
Verbų sekmadienį vyksta verbų procesija (simbolizuoja Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę). Didžiojo ketvirtadienio rytą šventinami aliejai, vakare švenčiamos Paskutinės vakarienės mišios, minimas Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų įsteigimas (liturginių drabužių spalva balta), po garbės himno nustojama groti vargonais ir skambinti varpais, Švenčiausiasis Sakramentas perkeliamas į garbinimo altorių, iki Velykų draudžiamos kai kurios Mišios.
Didysis šeštadienis. Žiburių liturgija Zagrebo katedroje
Didysis penktadienis – Jėzaus Kristaus kančios ant kryžiaus ir palaidojimo diena; vakare švenčiamos Jėzaus Kristaus kančios mišios (liturginių drabužių spalva raudona), pagerbiamas kryžius, Švenčiausiasis Sakramentas perkeliamas į jam skirtą altorių, vadinamąjį Jėzaus Kristaus kapą (simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūno nuėmimą nuo kryžiaus ir palaidojimą).
Didysis šeštadienis. Žiburių liturgija: ugnies pašventinimo ir Velykų žvakės uždegimo apeiga (Briuselis, 2018)
Didysis šeštadienis skirtas budėti prie Jėzaus Kristaus kapo ir laukti prisikėlimo. Vakarinėse pamaldose (liturginių drabužių spalva balta) atliekamos iš ankstyvosios krikščionybės perimtos apeigos: Žiburių liturgija (pašventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė), Žodžio liturgija (po skaitinių uždegamos altoriaus žvakės, giedamas garbės himnas, pradedama groti vargonais ir skambinti varpais), Krikšto liturgija (šventinamas krikšto vanduo, atnaujinami krikšto pažadai) ir Aukos liturgija (vidurnaktį švenčiamos Jėzaus Kristaus prisikėlimo mišios).
Didysis šeštadienis. Žiburių liturgija Šventojo Kapo bazilikoje Jeruzalėje
Didžioji savaitė Stačiatikių Bažnyčioje
Didįjį pirmadienį per Mišias skaitoma istorija apie pasmerktą figmedį (Mt 21, 18–22; 24, 3–35), Didįjį antradienį – Jėzaus Kristaus paskutiniai pokalbiai su mokiniais (Mt 24, 36–26, 2), Didįjį trečiadienį minimas Jėzaus Kristaus viešėjimas Betanijoje Simono Raupsuotojo namuose ir išdavimas (Jn 12, 17–50, Mt 26, 6–16); šiomis dienomis atliekama Grigaliaus I Didžiojo liturgija (liturginių drabužių spalva juoda). Didįjį ketvirtadienį – Paskutinės vakarienės minėjimas ir Eucharistijos įsteigimas, ruošiamas Švenčiausiasis Sakramentas ligoniams, katedrose atliekamos kojų plovimo apeigos; atliekama Dieviškoji liturgija (liturginių drabužių spalva violetinė). Didžiojo penktadienio rytą giedamos Liturginės valandos, skaitoma Pranašų knygos ir Apaštalų darbai, dieną pagerbiama drobulė, į kurią buvo suvyniotas nuimtas nuo kryžiaus Jėzaus Kristaus kūnas, vakare minimas Jėzaus Kristaus palaidojimas (liturginių drabužių spalva juoda). Didįjį šeštadienį skaitomos Senojo Testamento pranašystės apie Jėzaus Kristaus atėjimą, kančią ir prisikėlimą; atliekama Dieviškoji liturgija (liturginių drabužių spalva violetinė, pamaldų metu keičiama balta); po pamaldų visą dieną šventinami margučiai. Prieš Velykų nakties liturgiją perskaitomi Apaštalų darbai; apie vidurnaktį prasideda Jėzaus Kristaus prisikėlimo iškilmės.
Didysis šeštadienis. Žiburių liturgija Etiopų Stačiatikių Bažnyčioje Jeruzalėje
Didžioji savaitė Protestantų Bažnyčiose
Didžiosios savaitės tridienį atliekamos giesmės ir maldos (dalis jų sukurta reformacijos laikais), skirtos paminėti Jėzaus Kristaus Paskutinei vakarienei, kančiai ir prisikėlimui. Evangelikai liuteronai Verbų sekmadienį vadina Palmių, Didįjį ketvirtadienį – Žaliuoju. Šią dieną tradicinėse protestantų bažnyčiose minima Paskutinė vakarienė ir išdavimas (liturginių drabužių spalva violetinė), Didįjį penktadienį – Jėzaus Kristaus teismas, mirtis ant kryžiaus ir palaidojimas (Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį liturginės spalvos nenaudojamos). Didįjį šeštadienį prasideda Velykų vigilija, gali būti krikštijami pasirengusieji krikštui per gavėnią.
Istorija
Paprotys minėti Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą atsirado ankstyvojoje krikščionybėje Jeruzalėje. Bažnyčios tėvų raštuose minima, kad Didžiojo ketvirtadienio vidudienį švęstos gavėnios užbaigimo, vakarą – Eucharistijos įsteigimo mišios. 5–16 a. Vakarų Bažnyčioje švęstos Mišios nusidėjėlių susitaikinimui, aliejų šventinimui, Eucharistijos įsteigimui paminėti.
Nuo 16 a. pabaigos pradėta švęsti tik rytines Mišias, o kita dienos dalis paskirta Švenčiausiojo Sakramento adoracijai; nuo tada Didysis ketvirtadienis tapo Velykų tridienio diena. Didįjį penktadienį ankstyvojoje krikščionybėje Mišių nešvęsta. Jeruzalėje rytą eita iš Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės vietos (čia pagerbdavo Jėzaus Kristaus nuplakimo stulpą) į Golgotos kalną pagerbti kryžiaus, Romoje kryžių pagerbdavo po Žodžio liturgijos.
Verbų sekmadienis. Verbų procesija Jeruzalėje
1955 Jėzaus Kristaus kančios pamaldos nukeltos į popietę. Didįjį šeštadienį buvo privalomas naktinis budėjimas (vigilija), kurio metu buvo meldžiamasi, skaitomos Pranašų knygos, evangelijos ir psalmės. 13 a. iš Jeruzalės perimta apeiga nuo pašventintos ugnies uždegti trišakį kandeliabrą, o nuo jo – Velykų žvakę (1957 apeiga panaikinta). Popiežiaus Inocento III pontifikato metu (1198–1216) Velykų žvakę pradėta puošti vaško pumpurais (penkių Jėzaus Kristaus žaizdų simbolis). Vėliau atsisakyta krikšto, vigilijos; 1556 popiežius Pijus V uždraudė Mišias švęsti po pietų, 1642 popiežius Urbonas VIII Didįjį šeštadienį paskelbė tik paprastu šeštadienio minėjimu. 1951 popiežius Pijus XII atgaivino ankstyvosios krikščionybės Didžiosios savaitės apeigas, jos galutinai atnaujintos 1970.
Didžiosios savaitės papročiai Lietuvoje
Lietuvoje su Didžiąja savaite yra susijusių liaudies papročių. Didįjį ketvirtadienį būdavo valomi namai, prausiamasi, šukuojamasi (tikėta, kad tą dieną išsišukavus galima atsikratyti utėlių, o prieš patekant saulei apsiprausus sniegu galima išsigydyti niežulius ir votis). Aukštaičiai nepatekėjus saulei jodavo ant žarsteklio aplink kaimą arba eidavo vogti kaimyno malkų, kad vasarą rastų daug paukščių lizdų su kiaušiniais.
Didįjį penktadienį būdavo vengiama sukelti triukšmą (nevalyta trobų, kad Jėzui Kristui akių neprikrėstų, nevelėta kultuve, kad ledai javų neišmuštų, nemalta, kad žaibas netrenktų), buvo sakoma, kad šią dieną išpažinties eina tik burtininkai.
Tikėta, kad Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį vėlės išeinančios iš skaistyklos ir vaikščiojančios po pasaulį, todėl negalima blogai kalbėti apie mirusiuosius.
Didįjį šeštadienį iš bažnyčios parsinešę pašventintos ugnies (parnešti siųsdavo piemenį arba vaiką) senąją užgesindavo, o ant naujai įkurtosios ruošdavo Velykų valgius. Pašventinta ugnimi būdavo įkuriamas laužas pasėlių laukuose, kad išnyktų kenkėjai.
Tikėta, kad pirmas pasisėmęs šventinto vandens greičiau apdirbs laukus, to gyvuliai bus riebūs, o jei medžio kempinėje parneš ugnies, tai arkliai bus riebūs ir greiti. Šventintu vandeniu šlakstydavo trobesius, kad žaibas netrenktų, dirvą, kad piktžolės išnyktų, sėjai skirtus grūdus, kad amarai nepultų; dar vartodavo kaip vaistą nuo išgąsčio ar kitų ligų, šlakstydavo mirštantįjį, kad nuvytų piktąsias dvasias. Nuo 20 a. vidurio šie papročiai nyksta.
2709
1494
2211
140