ddžiojo kunigáikščio dvãras (Lietuvoje), didžiojo kunigaikščio palyda.
Buvo mažasis (nuolatinis didžiojo kunigaikščio dvaras) ir didysis (tam tikromis progomis, pvz., į Didžiojo kunigaikščio tarybą susirenkantys asmenys).
Didžiojo kunigaikščio dvaro sudėtis klostėsi nuo Lietuvos valstybingumo pradžios. Yra duomenų apie Gedimino, Algirdo ir Kęstučio dvarus, bet tik Vytautas Didysis pradėjo sistemingai formuoti savo dvarą. Tai lėmė gretimų šalių, pirmiausia Lenkijos ir Vokiečių ordino, įtaka ir pačios Lietuvos pokyčiai.
Atsirado naujų didžiojo kunigaikščio dvaro pareigybių: 1395 minimas valdovo (dvaro) maršalka, šiek tiek vėliau – dvaro arklidininkas, iždininkas, taurininkas, vyriausiasis kambarinis. Valdant Kazimierui Jogailaičiui (1440–92) ir Aleksandrui (1492–1506) susiklostė ištisa didžiojo kunigaikščio dvaro pareigūnų hierarchija (dignitorius).
Dvaro gyventojus sudarė kelios žmonių grupės: giminaičiai ir draugai, dvarionys ir tarnai, svečiai. Jo struktūra išsirutuliojo iš didžiojo kunigaikščio namų ūkio (iš pono ir jo šeimynos ryšio). Nors dvarionys buvo skirtingų rangų, laikytini viena socialine grupe.
Didžiojo kunigaikščio dvaras didino valdovo prestižą tarptautiniu lygiu bei vietos žmonių akyse – jau nuo Vytauto Didžiojo laikų įvestas iškilmingas, griežtai reglamentuotas garbingų svečių priėmimas (jų garbei buvo rengiamos puotos), pakėlimo į riterius ceremonija, palydoje buvo šventiškų ir egzotiškų objektų bei žmonių (muzikantų kapela, juokdariai, neūžaugos, žvėrynas).
1447 Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui tapus Lenkijos karaliumi ir keičiantis valdovų rezidavimo praktikai, Vilniaus dvaras klestėjo tik Aleksandro, 1492–1501, ir Žygimanto Augusto, 1544–48, rezidavimo čia laikais.
Galutinai įsitvirtino valdymo iš nuolatinio centro sistema (15 a. pabaigoje didžiojo kunigaikščio dvaro personalą galėjo sudaryti iki 1000 žmonių). Dvaro svarbi grupė buvo dvarionys (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai ir samdiniai svetimšaliai, jų būdavo keli šimtai). Jie atlikdavo karo tarnybą (sudarydavo didžiojo kunigaikščio dvaro vėliavą, arba pulką), vykdė administracines ir teisines užduotis. Kiti nuolatiniai dvaro gyventojai – dvarionių palyda (paprastai kiekvienas jų tarnaudavo su 2–8 raiteliais), kambariniai, raštinės darbuotojai, kapelionai, muzikantai, gydytojai, arklidininkai, sakalininkai, dvaro amatininkai.
Vakarų Europos pavyzdžiu atskirus dvarus turėjo ir didžiųjų kunigaikščių žmonos: Aleksandro – Elena ir Žygimanto Augusto – Elžbieta.
Didžiojo kunigaikščio dvaras buvo išlaikomas iš valdovo domeno pajamų ir miestiečių mokesčių.
Po Liublino unijos (1569) atskiro didžiojo kunigaikščio dvaro nebeliko, jį iš dalies atstojo Lietuvos dvaro pareigūnai, savo realias funkcijas vykdę tik valdovui esant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
Didžiojo kunigaikščio dvaras turėjo didelės reikšmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei ir kultūrinei raidai. Iš jo išsirutuliojo krašto svarbiausios politinės institucijos: Didžiojo kunigaikščio tarybos – Ponų Taryba ir Seimas, iš dvaro tarnybininkų – valstybės pareigūnai, iš Didžiojo kunigaikščio raštinės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarija.
Per didžiojo kunigaikščio dvarą Lietuvoje paplito daugelis europinės kultūros reiškinių: dvaro literatūra ir istoriografija (pvz., pirmieji metraščiai), pasaulietinė muzika (Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais), mokslo pradmenys (Aleksandro sekretorius Albertas iš Brudzewo populiarino astronomiją), bibliotekos (apie 4000 tomų Žygimanto Augusto biblioteka Vilniaus Žemutinėje pilyje), menas ir mecenatystė (Žygimanto Augusto paveikslų galerija ir menininkų globa). Per didžiojo kunigaikščio dvarą Lietuvos visuomenėje plito naujos vertybinės orientacijos ir elgsenos normos. Didžiojo kunigaikščio rūmuose lavinęsi kilmingųjų palikuoniai kultūros formas perkėlė į savo privačius dvarus.
2336