Didžiõsios Britãnijos–JAV kãras (1812–14), Didžiõsios Britãnijos–Jungtnių Amèrikos Valstjų kãras, 1812 kãras, Ánglijos–Amèrikos kãras
Kilo pirmiausia dėl Didžiosios Britanijos, kariaujančios su Napoleono I Prancūzija, įvestų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV, buvo neutralios) jūrų laivybos ir prekybos apribojimų bei dėl padažnėjusių britų skatinamų indėnų antpuolių JAV šiauriniame pasienyje. Karo ir Kanados aneksijos siekė daugiausia vakarinės ir pietinės JAV valstijos. 1812 06 18 JAV paskelbė Didžiajai Britanijai karą. Amerikiečių sausumos kariuomenės puolimas Kanadoje nepavyko (britai užėmė Detroitą). Laivynų mūšiai jūroje ir Didžiuosiuose ežeruose vyko permainingai, šiek tiek sėkmingiau kovėsi JAV laivynas, 1813 09 nugalėjęs Erie’o (tada susigrąžintas Detroitas), 1814 08 – Champlaino ežere. Britai 1814 08 24 įsiveržė į Vašingtoną ir jį padegė, vėliau puolė Baltimorę, bet jos neužėmė. Dėl JAV pakrantės blokados didelių ekonominių nuostolių patyrusios Šiaurės ir Vidurio Paatlantės valstijos svarstė atsiskyrimo nuo JAV galimybę.
1814 12 24 pasirašyta Gento taika atkūrė prieškarinę padėtį. 1815 01 15 (dar nežinota apie taiką) didžiausiame Didžiosios Britanijos–JAV karo mūšyje prie Naujojo Orleano amerikiečiai įveikė britus. Šis karas įtvirtino JAV nepriklausomybę (kartais vadinamas Antruoju nepriklausomybės karu), sustiprino amerikiečių nacionalinę savimonę.