„Didžiosios Prancūzijos kronikos“, „Prancūzijos didžiosios kronikos“ (Grandes Chroniques de France), Prancūzijos metraščių sąvadas. Sudarytos 13–15 amžiuje Prancūzijos karalių oficialiais istoriografais paskelbtų Saint-Denis vienuolių (rašė iki 1350) ir karaliaus dvariškių. Apima Merovingų, Karolingų, Kapetingų valdymo ir legendinį (prancūzų protėviais laikytų Trojos gyventojų atsikraustymo) laikotarpį. Rašytos prancūzų kalba. Pradėtos remiantis lotynų kalba rašytais Fleury (iki 11 amžiaus vidurio) ir Saint-Denis (nuo 11 amžiaus pradžios) vienuolynų analais.
1476 išspausdintos (pirmoji spausdinta knyga Prancūzijoje). Didžiosios Prancūzijos kronikos paremtos oficialiais šalitiniais ir liudytojų pasakojimais, bet atspindi valdžios oficialų (tai yra labai tendencingą) požiūrį į Prancūzijos istoriją, karalių politika vertinama tik pozityviai. Gausiai iliustruotos.
Iš pradžių buvo populiarios ir turėjo didelės įtakos formuojantis prancūzų tautos kultūrinio bendrumo jausmui ir nacionalinei savimonei. Nuo 15 amžiaus pabaigos išsilavinusi visuomenė pradėjo Didžiosios Prancūzijos kronikas vertinti skeptiškai, jų neberandama Paryžiaus universiteto daktarų bibliotekose. Išliko apie 150 Didžiosios Prancūzijos kronikos kopijų, jos skiriasi iliustracijų gausa ir miniatiūrų stiliumi.