diẽčkus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio arba jo vietininko (dvaro urėdo) teismo pareigūnas.
Pirmą kartą minimas (detski) 1387 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui Andriui.
Diečkaus pareiga – atvesti į teismą atsakovą, jeigu jis, ieškovo kviečiamas, pats neateina.
Stiprėjant bajorų įtakai Pirmajame Lietuvos Statute (1529) nurodyta, kad dvaro laikytojai neturi patys teisti bajorų ir siųsti pas juos diečkaus. 1547 didžiojo kunigaikščio priesakuose Vilniaus ir Trakų pilių pareigūnams uždrausta siuntinėti į teismus diečkus, nes jie esą ieško daugiau naudos sau.
Diečkaus pareigas perėmė vaznys.
1101