Dies irae (lot. rūstybės diena), sekvencija apie paskutinį teismą. Sukurta 12–13 a. (spėjamas autorius – vienuolis pranciškonas Tomazas Čelanietis, m. 1256).
Dies irae – viena iš penkių Katalikų bažnyčios sekvencijų; nuo 15 a. liturginė. Nuo 16 a. vidurio Dies irae sudaro Requiem dalį (iš pradžių melodija ir žodžiai, vėliau tik žodžiai). Κompozitoriai W. A. Mozartas, L. Cherubini, G. Verdi sukūrė kūrinių pagal dramatišką Dies irae tekstą. Sekvencijos melodiją vartojo O. Vecchi, G. F. Anerio, G. P. da Palestrina, H. L. Berliozas (Fantastinė simfonija), F. Lisztas (Mirties šokis, Simfonija pagal Dante’s „Dieviškąją komediją“), C. Saint-Saënsas (Mirties šokis), A. Glazunovas (siuita Iš viduriniųjų amžių), P. Čaikovskis (III siuita orkestrui Manfredas), S. Rachmaninovas (simfoninis paveikslas Mirusiųjų sala, rapsodija N. Paganini temomis, Simfoniniai šokiai), A. Honeggeras (Mirusiųjų šokis, Liturginės simfonijos I dalis), G. Enescu (II sonata smuikui solo), L. Dallapiccola (Kalinių dainos).
1915