diẽvas, politeistinėse religijose viena aukščiausiųjų esybių, turinčių galios žmogui ir gamtai, religinio garbinimo ir tikėjimo objektas. Tradicinėse gimininėse gentinėse religijose garbinami daiktai, gamtos objektai, dvasios. Senovės iranėnų dualistinėje religijoje buvo šviesos ir gėrio (Ahūra Mazda) bei tamsos ir blogio (Angra Mainjus) dievai. Senosiose politeistinėse religijose vienas dievų buvo pagrindinis (semitų Baalas, graikų Dzeusas, germanų Odinas, keltų Lugas), kiti globojo tam tikras sritis (egiptiečių Anubis – mirusiuosius, graikų Atėnė – karą, meną, mokslą, keltų Epona – žirgus, raitelius, keleivius); jiems buvo statomos šventyklos, atliekami ritualai, buvo žynių luomas. Kuriantis miestams, formuojantis valstybėms dievo funkcijos kito: šumerų Enlilis iš pradžių buvo Nipūro miesto globėjas, vėliau – vienas triados dievų, egiptiečių Ptachas, amatų globėjas, tapo Memfio globėju. Dar buvo genčių ir etninių grupių (Babilonijoje – Mardukas, Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, – Katonda) bei valdovų – Amonas (faraonų XI dinastijos) dievai.
Senovės lietuvių aukščiausiasis dievas buvo dangaus dievas; manoma, tai buvo Andajas. Perkūnas, valdęs dangų ir griausmą, turėjęs karinių funkcijų, buvo panteono pagrindinis dievas. Kiti dievai globojo tam tikras sritis (Laukpatis – dirbamus laukus, Vaižgantas – linus ir kanapes). Dar baltų religija ir mitologija, henoteizmas, monolatrija, politeizmas.
L: G. Beresnevičius Religijų istorijos metmenys Vilnius 21997.
2271