Diẽvas, aukščiausia ir tobuliausia Būtis. Pripažįstamas kaip asmeninis (judaizme – Jahvė, islame – Alachas, krikščionybėje – Švenčiausioji Trejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia), visagalis ir visažinantis Kūrėjas, tikimas kaip vienintelis ir amžinas. Krikščioniškos Dievo sampratos ištakos yra judaizme; žmogiškoji pilnatvė ir orumas pasiekiami laisvu Dievo garbinimu ir tarnavimu jam (Įst 6, 4–5). Svarstymo apie Dievą pagrindinis tekstas yra Biblija; pagal ją Dievo esmės neįmanoma pažinti abstrakčiu mąstymu, žmogaus iniciatyva, Dievas pats turi apsireikšti, jis veikia pasaulio ir žmonijos istorijoje, nuo kurios atsietai nepažinus. Susitikimas su Dievu atskleistas Biblijos pasakojimuose apie pasaulio sukūrimą ir atpirkimą. ST Dievas yra konkretus protėvių – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo – gyvasis Dievas, NT apsireiškia esąs triasmenis, arba Švenčiausioji Trejybė. Biblijoje Dievas atsiskleidžia kaip gelbstintis iš nuodėmės, blogio ir atkuriantis bendrystę su savimi. Izraelio išrinkimas ir Dievo įsikūnijimas parodo, kad Dievas savo iniciatyva atpirko žmones iš nuodėmės ir blogio pakviesdamas juos į bendrystę su savimi ir atskleidė save kaip meilę, pranokstančią bet kokį supratimą (Oz 11; 1 Jn 4, 8. 16). Dievo savęs apreiškimo kulminacija – Jėzaus Kristaus įsikūnijimas.
Dievas yra dėl pasaulio, bet už jį nepalyginti didesnis (Jn 14, 28), nesulyginamas su niekuo, tačiau geba dovanoti savo kūriniams meilę (Rom; Jn 17). Biblijoje Dievo, kaip meilės, apibūdinimas yra pagrindinis ir išsakomas Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios santykiais.
Biblinė išganymo istorija prasideda Dievo tautos išrinkimu, jai suteiktu pažadu ir jos išlaisvinimu. Išganymo kulminacija – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas. Per išganymo istoriją atskleista Dievo meilė ir ištikimybė žmogui. Biblijoje pasakojama, kaip žmogus patyrė Dievą; parodyta, kad Dievas visada yra arti savo išrinktosios tautos, su kuria sudarė meilės sandorą ir bendrystę, nes jis yra gailestingas ir ištikimas Tėvas (Joz 24, Iz 46, 1–13). Tai atskleidžia dogminis monoteizmas: Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Įst 6, 4). Dievo dievystė patiriama jį mylint.
NT užbaigia ST apreiškimą ir nurodo, kad Jėzus Kristus yra kelias pas Dievą (Jn 14, 6). Dievo vis didesnis artumas žmogui nesumažina jo dievystės, bet dar labiau ją išryškina ir padeda atpažinti Dievą, kuris vienintelis, asmeninis, šventas, amžinas, neišmatuojamas ir nekintamas, nesuvokiamas, nenusakomas, visažinis ir visagalis Kūrėjas. Išganymo istorijoje Dievas atskleidė savo vardą (hebrajiškai Jahveh, Aš esu, kuris esu; Iš 3, 14), reiškiantį, kad Dievas yra žmogui ir jo išganymui.
Jėzaus Kristaus asmuo, gyvenimas, kančia, mirtis ir prisikėlimas suteikia naują kokybę ST Dievo apreiškimui; Dievas yra arti, čia pat – savo Sūnuje Jėzuje Kristuje, kurio santykis su dangiškuoju Tėvu yra ypatingas (Mt 11, 27): Dievas Tėvas yra Sūnuje, Sūnus – Tėve, o per Šventąją Dvasią Dievas Tėvas perduoda savo gyvenimą į Sūnų ir Žmogų Jėzų. Šventoji Dvasia yra dieviškasis asmuo, per kurį galima atpažinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo Sūnus. Pagal Bibliją Dievas Tėvas žmones įveda į savo vidinį gyvenimą ir Sūnuje Jėzuje Kristuje, kaip transcendentinis Dievas, dalyvauja istorijoje. Dievo Sūnuje Jėzuje Kristuje ir per Šventąją Dvasią žmonės Dievo įsūnijami kaip vaikai (Gal 4, 4–6) ir gali ateiti pas Tėvą (Jn 14, 6–7).
Teologijoje remiantis apreiškimu, bibline Dievo samprata, Bažnyčios visuotinių susirinkimų ir popiežių oficialiu mokymu apie Dievą kalbama kaip apie Švenčiausiąją Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Bažnyčios pagrindinis mokymas apie Dievą yra tikėjimo išpažinimas (Credo), kad Dievas yra vienas trijuose asmenyse (Mt 28, 19); šie trys dieviškieji asmenys yra visiškai vientisos esmės, substancijos, arba prigimties (ši bei Dievo ir pasaulio santykio formuluotės priimtos Laterano IV susirinkime 1215). Vatikano I susirinkimas (1869–70) pabrėžė Dievo kuriamąją veiklą ir skirtingumą nuo pasaulio.
Visos krikščionių konfesijos išpažįsta trejybinį Dievą nepaisant kiekvienai jų būdingų teologinių akcentų; Rytų Bažnyčia daugiau kalba apie Šventąją Dvasią, evangelikai liuteronai iškelia kryžiaus teologiją.
117