Diẽvas, filosofijos sąvoka. Dievo sąvoka vartojama svarstant tikrovės pagrindą ir galutinį tikslo pavidalą; svarstymo turinys priklauso nuo filosofijos objekto, metodologinių nuostatų. Dievo sampratos užuomazgų yra senovės graikų filosofijoje. Parmenidas Dievą apibūdino kaip tobulą, amžiną, nedalomą ir nekintantį vienį, Herakleitas – kaip logą, Anaksagoras Klazomenietis – kaip protą, nustatantį ir palaikantį pasaulio tvarką. Platono filosofijoje Dievas traktuojamas kaip demiurgas, iš pirmapradės, amžinos medžiagos formuojantis pasaulį. Aristotelis Dievą vadino nejudančiu judintoju, suvokė jį kaip grynąjį save mąstantį mąstymą. Plotinas įvedė pirmapradžio vienio, absoliučiai grindžiančio bet kokį pavidalą, sampratą. Visa, kas egzistuoja, egzistuoja tik kaip šio pirmapradžio vienio išspinduliavimas (emanacija) ir tik tiek, kiek jame vienis reiškiasi. Vidurinių amžių krikščionių filosofai graikišką Dievo sampratą traktavo kaip teologinės Dievo sampratos papildymą, filosofijos uždaviniu laikė paaiškinti žmogaus prigimtyje glūdinčias Dievo pažinimo prielaidas, racionaliai pagrįsti Dievo egzistavimą bei paaiškinti jo savybes. Krikščionys filosofai stengėsi apmąstyti Dievą kaip transcendentišką pasaulio atžvilgiu, o pasaulį ne kaip sukurtą iš pirmapradės amžinos materijos, o iš nieko, taip pabrėždami Dievo suverenumą. Scholastai Dievą traktavo kaip aukščiausią savaiminę tikrovę, kuri savosios būties pagrindą turi pačioje savyje. G. W. F. Hegelis aiškino pasaulį kaip būtiną Dievo apsireiškimo sau pačiam, savęs pažinimo momentą. S. A. Kierkegaardʼas pabrėžė Dievo ir pasaulio absoliučią priešpriešą, kuri neįveikiama pažinimu, todėl vienintelis įmanomas žmogaus santykis su Dievu yra tikėjimas. L. Feuerbachas ir K. Marxas Dievą traktavo kaip žmonių susvetimėjimo kompensaciją, kuri tampa nereikalinga, kai įveikiamas susvetimėjimas. R. Carnapas Dievo sąvoką laikė beprasme. M. Heideggeris teigė, kad šiuolaikinis pasaulis yra nudievintas, žmogus nepajėgus mąstyti būtį ir atsiverti šventybės ir Dievo patirčiai.
L: E. Coreth Gott im philosophischen Denken Stuttgart 2001.
1076