dievažmonija

dievažmonijà, religijos filosofijos sąvoka, reiškianti žmonijos ir Dievo vienovę. Sąvoką sukūrė V. Solovjovas. Jis veikale Paskaitos apie dievažmoniją (Čtenija o bogočelovečestve 1878–82) dievažmoniją suprato kaip atskiro asmens ir visos žmonijos savęs tobulinimo bei išganymo procesą, vykstantį žmogaus sieloje, kai žmogus savo gamtinį pradą verčia paklusti dieviškajam ir atsisako egoistinės valios. Jo manymu, tradicinė religija, kuriai būdinga tikėjimas į Dievą, ir šiuolaikinė civilizacija, pabrėžianti tikėjimą žmogumi, neišplėtoja šių tikėjimų iki galo, nuosekliai išrutulioti šie tikėjimai leidžia pasiekti visuotinę dievažmonijos tiesą. V. Solovjovo idėjas interpretavęs filosofas N. Berdiajevas teigė, kad Dievo karalystė yra dievažmonijos karalystė, joje galutinai žmoguje gimsta Dievas, o Dieve – žmogus. Anot S. Bulgakovo, žmonės turi įgimtą galimybę tapti dievažmonija, bet tai įmanoma tik per Dievo malonę. L. Karsavinas dievažmonijos sąvoką siejo su visuotinybės samprata. Pasak jo, istorijos prasmė ir tikslas yra žmonijos tapimas dievažmonija. Dievažmonijos sampratą rutuliojo N. Losskis, S. Frankas, J. Trubeckojus (1863–1920) ir kiti rusų filosofai.