dievdirbia, dievadirbia, Lietuvos religinių statulėlių dirbėjai. 18–20 a. pradžioje tai buvo savamoksliai neturtingi valstiečiai. Dievdirbiai drožinėjo medines apvalias ar reljefines skulptūras, vaizduojančias Dievą (Rūpintojėlis, Nukryžiuotasis), Dievo Motiną (Pieta, Sopulingoji Dievo Motina, Maloningoji Dievo Motina), šventuosius (šv. Agota, šv. Jonas Nepomukas, šv. Izidorius, šv. Jurgis, šv. Ona ir kiti). Skulptūros monumentalios, apibendrintų formų, santūrios plastikos, paryškintos polichromija; būdinga įvairios buitinės detalės. Dievdirbiai t. p. drožė altorius, kilnojamuosius altorėlius, Jėzaus Kristaus kančių kelio stotis, koplytstulpius, kryžius, stogastulpius. Kūriniai buvo paplitę visoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje. Pirmą kartą dievdirbiai minimi 1752 vyskupo A. Tiškevičiaus knygoje Medininkų arba Žemaitijos vyskupystės sinodas (lotymų kalba) Žymiausi dievdirbiai: J. Danauskas, A. Deveikis, S. J. Gailevičius, J. Gedminas, A. Gentvila (apie 1845–89), A. Norvaiša (apie 1824–1902), J. Orvydas (1875–1942), J. Paulauskas (1860–1945), K. Piaulokas (1870–1938), A. Potockis (1844–1945), Simonas (19 a. vidurys) ir V. Svirskis. Daugelis dievdirbių nežinomi.
917