Diẽviškoji litùrgija, Rytų stačiatikių (Bizantijos apeigų) pamaldos. Katalikų atitikmuo − Mišios. Liturgija įsteigta Jėzaus Kristaus per Paskutinę vakarienę, todėl Stačiatikių Bažnyčioje vadinama Dieviškąja liturgija. Ją sudaro proskomidija, Katechumenų liturgija ir Tikinčiųjų liturgija (arba Ištikimųjų).
Dieviškoji liturgija švenčiama kasdien (išskyrus kai kurias gavėnios dienas). Naudojamos 3 redakcijų liturgijos – Šv. Jono Auksaburnio liturgija (kasdien, išskyrus tam tikras dienas, kai švenčiamos kitos), Šv. Bazilijaus Didžiojo (10 kartų per metus), Šv. Grigaliaus Didžiojo (gavėnios trečiadieniais ir penktadieniais, Didžiosios savaitės pirmas 3 dienas) liturgijos. Dar kai kur atliekama Šv. Jokūbo liturgija. Liturgiją aukoja tik vyskupas arba kunigas, naudojama rauginta duona, raudonas vynas, Komunija teikiama abiem pavidalais ir pasauliečiams. Per parą vienas kunigas gali aukoti tik vieną liturgiją ant vieno altoriaus.
Dieviškoji liturgija (Viešpaties Atsimainymo soboras, pastatytas 2004, Chabarovskas)
Apie pirmųjų krikščionybės amžių liturgiją duomenų yra šventųjų Ignoto Antiochiečio, Justino, Klemenso I, Klemenso Aleksandriečio, Irenėjo Lioniečio, Origeno, Kiprijono Kartaginiečio raštuose. Iki 5 a. liturgijos maldos buvo laisvai pasirenkamos, dažniausiai improvizuojama. 397 ir 407 Kartaginos susirinkimuose nutarta naudoti tik Bažnyčios susirinkimuose patvirtintas maldas. Ankstyviausioms liturgijoms Tradicija priskiria apaštalo Jokūbo (Jeruzalės ir Antiochijos Bažnyčiose) ir apaštalo Morkaus (Egipto Bažnyčiose) liturgijas. Savas liturgijas turėjo beveik kiekviena vietinė Bažnyčia. Nuo 4 a. pradėtos peržiūrėti vietinės liturgijos, imta sudarinėti bent po vieną bendrą liturgiją kiekvienam patriarchatui.
Rytuose jas peržiūrėjo Bazilijus Didysis, Jonas Auksaburnis, Vakaruose – Milano vyskupas Ambraziejus, Gelazijus I ir Grigalius I Didysis. Toliau nuo bažnytinių centrų išliko vietinės liturgijos, jos plėtojosi savarankiškai (galų, ispanų-gotų ir kitos). Dabar vartojamų liturgijų tekstai, nors ir pavadinti jų kūrėjų vardais, tik iš dalies autentiški; galutinai susiformavo 9–10 amžiais.
1494