Dievo buvimo įrodymai

Diẽvo buvmo įródymai, filosofijoje argumentai Dievo buvimui pagrįsti. Dievo buvimo įrodymų atsiradimas siejamas su Aristotelio filosofija, vėliau jo idėjas plėtojo arabų ir žydų filosofai. Dievo buvimo įrodymų kūrimas ypač išplito viduriniais amžiais scholastikoje siekiant suderinti filosofiją ir teologiją; remtasi apaštalo Pauliaus žodžiais, kad Dievo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – suvokiamos protu iš jo kūrinių (Rom 1, 20), tai yra protas ir tikėjimas yra suderinami, todėl Dievo buvimas suvokiamas ir protu, ir tikėjimu. Pirmuoju Dievo buvimo įrodymu laikomas Anzelmo Kenterberiečio apriorinis (arba ontologinis) teiginys, kad pati idėja apie tobuliausią būtybę, už kurią nieko didesnio negalima mąstyti, pagrindžia jos buvimą, nes buvimas yra vienas tobulumo aspektų. Tomas Akvinietis atmetė šį teiginį ir pateikė penkis aposteriorinius Dievo buvimo įrodymus: kiekvienam judėjimui, kaip perėjimui iš potencijos į aktą, kas nors turi įtakos, todėl turi būti nejudantis judintojas, kuris, būdamas tobulas, yra grynasis aktas; jei visa turi priežastį, tai turi būti ir pirmoji priežastis; kadangi visos būtybės kinta ir gali būti bei nebūti, tai turi būti nekintanti būtinoji būtybė; tobulumo lygmenys skirtingi, todėl turi būti ir tobuliausia būtybė; pasaulyje egzistuoja tvarka, kuri įmanoma tik esant aukščiausiajam protui. I. Kantas paneigė spekuliatyviojo proto galimybę pažinti už patyrimo ribų, bet Dievo buvimą iškėlė kaip būtiną dorinio gyvenimo pagrindą. G. W. Leibnizo teiginį, kad Dievo, kaip aukščiausiosios būtybės, idėja yra galima, nes pati sau neprieštarauja, savaip interpretavo R. Descartes’as ir G. W. F. Hegelis. Dar skiriama etiologinis (žmonija visuomet tikėjo aukščiausiąja būtybe, todėl nėra tautos be Dievo), dorinis (grindžiamas sąžinės doriniu principu) ir estetinis (grindžiamas Visatos grožiu) Dievo buvimo įrodymai. Šiuolaikinėje katalikų teologijoje pabrėžiama, kad Dievo buvimas pirmiausia yra tikėjimo, o ne logikos sritis, todėl Dievo buvimo įrodymai negali pakeisti tikėjimo, bet tik padėti jam. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio (1998) pabrėžė prigimtinio Dievo pažinimo ir tikėjimo vienybę.

663