Diẽvo karalỹstė, Dangaũs karalỹstė, judaizme ir krikščionybėje – išganymas, atpirkimas, būsimoji tvarka, Dievo valios ir galios viešpatavimas. Dievo karalystė yra lemtingas Dievo į žmonijos istoriją įėjimas, kuriuo iš blogio išlaisvina nusidėjėlius ir kenčiančiuosius, kad šlovingai viešpatautų. Dievas, apreikšdamas save, visa atnaujina ir atkuria santykius tarp savęs ir žmonių. Etiniu požiūriu Dievo karalystės laukimas reiškia visišką paklusnumą Dievo valiai ir jo įsakymams (Įst 6, 4–5). Krikščionių bažnyčia, remdamasi NT, skelbia, kad Dievo karalystė prasidėjo žemėje su Jėzaus Kristaus atėjimu (Mk 1, 15). Jėzus Kristus visiškai atsidavė Tėvo tarnystei (Jn 17, 4). Dievo išganymas jau veikė jam skelbiant Dievo karalystę, mokant ir darant stebuklus (Mt 4, 23; 9, 35), bet Dievo karalystė kartu yra ir eschatologinė tikrovė, sutampanti su amžinuoju gyvenimu. Įžengimas į Dievo karalystę priklauso nuo Jėzaus Kristaus priėmimo (Lk 11, 20), atsivertimo ir tikėjimo (išreiškiami Dievo ir artimo meile). Dievo karalystė yra laisvas Dievo veikimas (Lk 12, 32), nepelnyta malonė, kurios galima tik melsti (Mt 6, 10). Dievo karalystės reikia ieškoti ir būti pasirengusiems ją priimti (Lk 12, 31). NT palyginimais išreikšta beprasidedanti ir paslėpta Dievo karalystė bei jos pilnatvė ir didingumas, išsipildysiantis su antruoju Jėzaus Kristaus atėjimu. NT Dievo karalystė ir Bažnyčia nėra tapačios, tačiau nuo Augustino laikų dažnai tapatintos.
117