difereñcinė psichològija, psichologijos šaka, tirianti žmonių individualius ir grupinius skirtumus. Diferencinės psichologijos tikslas – tirti protinius, kūrybinius, organizacinius, bendruosius asmenybės struktūros, motyvacijos ir kitus skirtumus. Siekiama nustatyti ryšius tarp psichinių ir fiziologinių, biocheminių savybių (koreliacinė analizė). Tyrimo pagrindinės priemonės yra testai – individualūs, grupiniai (taikomi protiniams skirtumams nustatyti), projekciniai (asmenybės bruožams, interesams, nuostatoms, emocinėms reakcijoms matuoti). Remiantis testais, faktorine analize, nustatomos bendrosios intelekto arba asmenybės savybės, sudaromos individų psichologinių savybių kiekybinės variacijos. Diferencinės psichologijos tyrimais sukaupti duomenys ir gautos išvados turi svarbią reikšmę praktiniams uždaviniams spręsti (personalui parinkti ir mokyti, individų tam tikroms savybėms, polinkiams, gebėjimams prognozuoti, diagnozuoti, ugdyti ir kita).
Diferencinės psichologijos atsiradimą lėmė eksperimentų, genetikos (psichogenetika) ir matematinių metodų taikymas psichologijoje. Diferencinės psichologijos pradinininkas – Didžiosios Britanijos psichologas F. Galtonas (1822–1911), sukūręs matematinės statistikos metodų žmonių individualiems skirtumams įvertinti. Diferencinės psichologijos terminą pirmą kartą pavartojo vokiečių psichologas W. L. Sternas knygoje Apie individualių skirtumų psichologiją (Über Psychologie der individuellen Differenzen 1900). Pirmuosius testus sukūrė ir pradėjo taikyti psichologai A. Binet (Prancūzija), J. M. Cattellis (Jungtinės Amerikos Valstijos). Diferencinė psichologija kritikuojama kaip neatskleidžianti psichologinių skirtumų priežasčių, o išvadas grindžianti testais.
1868