dignitorius
digntorius (lenk. dygnitarz < lot. dignitas – orumas), 15–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukšto rango valstybės pareigūnas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dignitorių (centre; tarp jų krašto maršalkos J. Chodkevičiaus, dvaro maršalkos M. K. Radvilos Našlaitėlio, Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus) ir žemių pasiuntinių antspaudai po Liublino unijos aktu (1569; Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje)
Prielaidos naujoms pareigybėms atsirasti klostėsi 14 a. antroje pusėje, kai skaidėsi stambiausiųjų vietininkų ir svarbiausiųjų pilių valdytojų pareigybės. Skaidą spartino Lietuvos krikštas ir Lenkijos pavyzdžiu 1413 įsteigtos pirmosios Vilniaus ir Trakų vaivadų ir kaštelionų pareigybės. Ilgainiui jos buvo įteisinamos įstatymais, jų daugėjo. 15–18 a. buvo kelios dignitorių grupės: didieji, arba krašto, arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kancleris, etmonas, maršalka, iždininkas), provincijų (vaivada, kaštelionas), didžiojo kunigaikščio rūmų (arklidininkai, kalavijininkas, medžiokliai, stalininkas, taurininkas, tiltininkas, virtuvininkas ir kiti; lentelė), apskričių (pavietų) ir bažnytiniai. Jie sudarė Ponų Tarybos daugumą. Valstybės dignitorius skyrė valdovas. Dalis dignitorių, daugiausia didžiojo kunigaikščio rūmų, 16–18 a., ypač po Liublino unijos (1569), tapo garbės titulu be realių funkcijų. Nedidelių teritorinių dignitorijų (apskričių dignitoriai) užuomazga siejama su vėliavininkų atsiradimu; jie istorijos šaltiniuose minimi nuo 15 a. antrojo ketvirčio, bet tik 16 a. antroje pusėje susidarė jų sistema.
1768 paskelbtas oficialus Abiejų Tautų Respublikos didžiųjų dignitorių ir rūmų dignitorių sąrašas. Jame nėra tokių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dignitorių (vaiskio, rūsininko, geometro, butų skirstytojo, kamarninko), kokių nebuvo Lenkijoje. Dignitorių pareigybė panaikinta 1795 žlugus Abiejų Tautų Respublikai.
-dignitorija; -dignitoriai
1
* turėjo daugiausia pareigų
683
2661