diktãtorius (lot. dictator < dicto – įsakinėju), senovės Romos respublikos pareigūnas, turintis neribotą valstybinę valdžią. Ypatingais atvejais (karai, vidaus neramumai) diktatorių ne ilgiau kaip 6 mėnesiams senato nutarimu skirdavo konsulai, patvirtindavo tautos susirinkimas. Nuo 202 pr. Kr. diktatoriai nebuvo skiriami.
Neribotam laikui neribotus įgaliojimus turėjo diktatoriai Sula (82–79 pr. Kr.) ir Cezaris (46–44 pr. Kr.). Nužudžius Cezarį diktatoriaus pareigybė panaikinta.