diktãtorius (lot. dictator < dicto – įsakinėju), valstybės vadovas, valdantis šalį diktatūros metodais. Diktatoriais dažniausiai tapdavo monarchiją nuvertusių, ką tik susikūrusių arba nepriklausomybę iškovojusių valstybių, kuriose silpna demokratija, vadovai.
Naujaisiais laikais vienais pirmųjų diktatorių galima laikyti O. Cromwellį, M. Robespierre’ą, Napoleoną I. 19 amžiuje, Lotynų Amerikos šalims išsivadavus iš Ispanijos kolonijinės priklausomybės, diktatoriais buvo dauguma šių valstybių vadovų, nors oficialiai jie dažniausiai vadinti prezidentais.
Po I pasaulinio karo (1914–18) diktatoriais faktiškai tapo ir daugelio Europos valstybių lyderiai (A. Smetona Lietuvoje, J. Piłsudskis Lenkijoje, K. Ulmanis Latvijoje ir kiti). Kai kurie iš jų (J. Stalinas Sovietų Sąjungoje, A. Hitleris Vokietijoje) įgijo ypač didelę valdžią, kuria nusikalstamai piktnaudžiavo.
Po II pasaulinio karo (1939–45) daugumoje Vakarų Europos šalių įsigalėjo demokratija. Diktatorių čia beveik neliko. Diktatoriai buvo daugelio komunistinio bloko valstybių, t. p. daugumos vadinamųjų trečiojo pasaulio šalių vadovai. 20 a. pabaigoje, žlugus pasaulio komunistinei sistemai ir išplitus demokratijai, diktatorių sumažėjo.
21 a. pradžioje diktatoriais galima laikyti kai kurių Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos valstybių vadovus (Kim Čong Ilą, Kim Čen Uną Šiaurės Korėjoje, S. Nijazovą Turkmėnijoje ir kitus). Diktatoriaus terminas dažnai naudojamas ir kaip etiketė politinėje kovoje.