paviršiaus šiurkštumas, atsirandantis dėl veleno dilimo
dilmas, medžiagos paviršiaus sluoksnio irimas dėl trynimosi su kita medžiaga. Būna mechaninis (abrazyvinis, adhezinis, erozinis, kavitacinis, nuovargio, trinties) ir korozinis mechaninis (oksidacinis, trinties korozinis). Reiškiamas ilginių matmenų pokyčiu bei tūrio ar masės sumažėjimu. Būdingas trinties poras sudarančioms detalėms (slydimo, riedėjimo guoliams, krumplinėms, frikcinėms pavaroms, staklių kreipiamosioms) ir aplinkos (skysčių ar dujų srauto, dirvožemio ar kitų veiksnių) nuolat veikiamoms detalėms. Trinties jėga nusakoma dviem dedamosiomis: priešinimosi jungčių tarp medžiagos dalelių suardymo ir priešinimosi mikrodalelių atplėšimo iš minkštesnės medžiagos, į kurią įsiskverbia kietesnės medžiagos išsikišusios dalelės.
Kai paviršiai labai nelygūs, jie liečiasi tų nelygumų viršūnėmis, kurias veikia didelis santykinis slėgis (toks dilimo etapas vadinamas paviršių prisiderinimu). Paviršiams toliau trinantis nelygumų mažėja, sąlyčio plotas didėja, santykinis slėgis bei dilimo intensyvumas ima mažėti (vyksta normalus darbas). Detalėms ilgai trinantis tarpelis tarp jų ima didėti sparčiau, jei veikia smūginė apkrova ir blogai tepama; detalės tampa netinkamos naudoti ir gali įvykti avarija (toks dilimo etapas vadinamas avariniu).
Besitrinančių paviršių medžiaga tam tikruose taškuose daug kartų deformuojasi, kietėja ir minkštėja, įšyla, oksiduojasi, kinta jos struktūra, atsiranda nuovargis. Sąlyčio vietose, kur medžiaga plastiškai deformuojama, gali susidaryti oksidų, kurie dilimą arba mažina (pvz., geležies oksidas), arba didina (pvz., chromo oksidas). Medžiagos būna atsparesnės dilimui, kai trinties paviršiai yra kietesni, o adheziniai ryšiai silpnesni (tada išvengiama slystančių paviršių sukibimo). Ryšius silpnina paviršių atskyrimas mažo (0,005–0,15) trinties koeficiento skysta, dujine ar kieta tepamąja medžiaga, polimerų (poliamido) sluoksniu. Trinties poros detalių paviršių atsparumas dilimui daugiausia priklauso nuo besitrinančių detalių medžiagos ir dilimo sąlygų. Stiprèsnės ir kietesnės medžiagos paprastai būna atsparesnės dilimui. Įprastų konstrukcinių medžiagų paviršiai stiprinami grūdinant, įsotinant stipresniais ir kietesniais elementais, dengiant dilimui atspariomis dangomis. Glotnaus paviršiaus, tiksliai padarytos detalės yra atsparesnės dilimui, ypač jų naudojimo pradžioje. Trinties poros detalės daromos iš antifrikcinių medžiagų, karštyje naudojamų – dar ir iš kaitrai atsparių medžiagų. Atsižvelgiama į jų trinties koeficientą, leidžiamąjį slėgį ir slydimo greitį darbo metu, medžiagų suderinamumą. Abi poros detales vengiama daryti iš tos pačios arba vienodo kietumo medžiagos. Plieninėms ir detalėms iš ketaus į porą gerai tinka spalvotieji vario ar aliuminio lydiniai su minkštų metalų (pvz., švino, alavo) intarpais. Nauja trinties pora būna atsparesnė dilimui, jei prieš naudojimą ji išbandoma tuščiąja veika, pamažu didinant apkrovą, kad prisiderintų jos detalės.