Dmstipatis, lietuvių namų, ugnies dievas. Pirmą kartą Dimstipatį paminėjo J. Lavinskis 1583. 1604 ir 1605 paminėtas jėzuitų ataskaitose. 18 a. minimas S. Rostovskio. Vienuose šaltiniuose Dimstipatis laikomas ugnies dievu, saugančiu namus nuo ugnies, teigiama, kad jam aukojamas gaidys (paaukotas suvalgomas, o kaulai sudeginami), kituose laikomas namų šeimininkių globėju (sustojusios ratu šeimininkės jam aukoja paršelį, kurį paskerdžia, t. y. paaukoja vyriausioji; paršelio mėsa suvalgoma, o kaulai sudeginami). W. E. J. Mannhardtas teigė, kad Žemėpatis (Žempatis) kaip atskiro žemės sklypo, žemės vaisingumo jėga ilgainiui virto Dimstes patis – sodybos ponu, atitinkančiu latvių mājas kungs – sodybos, su jai priklausančiais laukais, šeimininku ir apibūdino jį kaip sodybos globėją. H. Useneris teigė, kad Dimstipatis yra sodybos viešpats.
J. Basanavičius ir J. Balys Dimstipatį pagal vardo etimologiją (dimstis – kiemas, sodyba, ūkis, pats – viešpats) laikė kiemo valdovu; jo funkcijos – ugnies globa, sietina su namų židiniu ir vaisingumu, o šeimininkių (ne visų moterų, o tik sodybos svarbiausių ir vyriausių moterų) Dimstipačiui atliekamos apeigos jį kvalifikuoja kaip namų, sodybos dievą (Dimstipatis yra pats, šeimininkė – sodyboje svarbiausio vyro pati). A. J. Greimas tapatino su M. Pretorijaus minimais dievais Žemėpačiu ir Žemininku bei su Ipatijaus metraštyje minimu Nunadieviu.
2271