diplomãtika (pranc. diplomatique < gr. diplōma – lapas, dokumentas (dvilinkas)), pagalbinė istorijos mokslo disciplina, tirianti aktus, jų struktūrą ir raidą; akto formuliaro aprašymas. Susiklostė Renesanso epochoje iš dokumentų autentiškumo nustatymo praktikos. Pradininku laikomas 17 a. prancūzų vienuolis benediktinas Jeanas Mabillonas. Tiriami aktai nuo vėlyvosios antikos iki 18 amžiaus.
Skiriamos šios aktų rūšys: originalas (iš dalies autentiškas, įrodyta, kad kitos dalys atitinka originalą), falsifikatas (klastotė), konceptas, t. p. briuljonas, arba minutė (juodraštis), kopija (įrašas metrikoje – išdavėjo knygoje, turintis teisinę galią; įrašas kartuliarijuje – gavėjo registre), dokumento nuorašas (vidimatas, arba transumptas, – patvirtintas įgalioto asmens, pvz., notaro; insertas – nuorašas, tvirtinamas išdavėjo įpėdinio). Akto formuliaras (teksto struktūra) susiklostė vėlyvojoje antikoje ir ankstyvaisiais viduriniais amžiais. Tekstą sudaro 3 dalys: protokolas (įžanga), kontekstas (esminė dalis) ir eschatokolas (pabaiga). Dalys susideda iš formulių.
Protokolo formulės: invokacija (Dievo šaukimasis; kai kada Kryžius, Jėzaus Kristaus monograma ar inicialas), intituliacija (išdavėjo vardas ir titulai; sudėtinė jos dalis gali būti devocija – Dievo malonės paminėjimas), inskripcija (subjektų, kuriems dokumentas skiriamas, nurodymas). Konteksto formulės: arenga (prologas, kuriuo abstrahuotai išdėstomas akto surašymo motyvas), promulgacija, arba publikacija (akto paskelbimas suinteresuotiesiems), naracija (pasakojimas, aiškinantis akto atsiradimo aplinkybes), dispozicija (konteksto ir viso akto sudėtinė dalis, formuojanti teisinę būklę), sankcija (perspėjimas, kas laukia asmens, pažeidusio dispozicijos nurodomą santykį), koroboracija (patvirtinimo būdų – liudytojų, parašų, antspaudų – išvardijimas). Eschatokolo formulės: parašai (išskyrus popiežių, kartais ir imperatorių; plačiau praktikuoti vėlyvaisiais viduriniais amžiais), datavimas (vietos ir laiko apibrėžimas), aprekacija (pvz., įrašymas amen); eschatokolui kartais priskiriami antspaudai (įspaudžiami lape arba prikabinami). Nuo 16 a. išplečiamos formulės, vadinamosios klauzulės.
Lietuvoje
Lietuvoje aktai atsirado 13 a. viduryje, susikūrus valstybei. Perimta rusiškoji (virtusi gudiškąja) ir lotyniškoji (13 a.–14 a. pirmoje pusėje iš Livonijos, 14 a. antroje pusėje–15 a. pradžioje iš Prūsijos, nuo 14 a. pabaigos iš Lenkijos) diplomatika.
Pirmasis žinomas Lietuvos aktas – 1253 dėl Mindaugo karūnavimo. Iki Lietuvos krikšto (1387) diplomatiką sudarė tik pavieniai aktai, beveik ištisai skirti užsienio santykiams; gausesnės tėra Mindaugo ir Gedimino lotyniškų aktų grupės, kartojančios Livonijos aktų formuliarą. Sistemingai aktus imta rašyti 14 a. 10 dešimtmetyje, kai atsirado Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarija. Prestižinė buvo lotyniškoji diplomatika, vidaus reikalams naudotasi daugiausia rusiškąja (gudiškąja) diplomatika, kuri įgijo lotyniško formuliaro bruožų. 16 a. 3 dešimtmetyje atsirado lenkiškų aktų, kurie 17 a. antroje pusėje pakeitė gudiškuosius. Tai įteisinta 1697 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės tautų teisių sulyginimo (coequatio iurium) įstatymu. Aktai sistemingai funkcionuoti pradėjo 15 a. atsiradus Lietuvos Metrikai. Formuliarų senosios knygos išliko iš 16 amžiaus. Lietuvių kalba buvo vartojama tik aktų diktatui (tačiau jie surašomi lotynų kalba), o 17 a. ja surašytos kelios priesaikos.
Mažojoje Lietuvoje nuo 16 a. antros pusės į lietuvių kalbą buvo verčiami Prūsijos kunigaikščių (hercogų), nuo 1701 karalių įsakai.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–40) diplomatikos discipliną pirmieji plėtojo Antanas Vasiliauskas (Vasys) ir K. Jablonskis.
L: K. Jablonskis Istorija ir jos šaltiniai Vilnius 1979; J. Szymański Nauki pomocnicze historii Warszawa 1983.
683