diplomatinė atstovybė

diplomãtinė atstovýbė, diplomãtinė msija, msija (lot. missio – siuntimas, pavedimas), valstybės užsienio santykių palaikymo institucija.

Rūšys

Valstybė diplomatinę atsovybę kitoje valstybėje steigia pagal tarpusavio susitarimą nuolatiniams oficialiems santykiams tarp šių valstybių palaikyti visais klausimais. Diplomatinė atsovybė gali būti: ambasada (prancūzų kalba ambassade), vadovaujama ambasadoriaus, ir misija, vadovaujama pasiuntinio, ministro ar reikalų patikėtinio (Vatikano diplomatinė atsovybė – nunciatūra, vadovaujama nuncijaus, ir internunciatūra, vadovaujama internuncijaus). Susideda iš diplomatinio (diplomatiniai rangai), administracinio techninio ir aptarnaujančiojo personalo, turinčio diplomatinius imunitetus ir privilegijas.

Funkcijos

Diplomatinės atstovybės svarbiausios funkcijos: atstovauti savo valstybei priimančioje valstybėje, palaikyti oficialius santykius su šia valstybe; vesti derybas su priimančios valstybės vyriausybe; ginti savo valstybės, jos fizinių ir juridinių asmenų teises bei teisėtus interesus; skatinti savo ir priimančios valstybės draugiškus santykius, plėtoti ekonominį, kultūrinį ir mokslinį šių valstybių bendradarbiavimą; skleisti informaciją priimančioje valstybėje apie savo atstovaujamą šalį, jos politinį, ekonominį gyvenimą ir įvykius; vykdyti konsulines (konsulatas) ir užsienio prekybos (prekybos atstovybė) funkcijas. Garantuojama diplomatinės atsovybės patalpų, dokumentų ir archyvų neliečiamybė.

Lietuvoje

Lietuvos diplomatinės atsovybės funkcijas nusako Diplomatinės tarnybos įstatymas (1998, įsigaliojo 1999).

ambasada; atstovybė

2248