dirbtinė atranka

dirbtnė atrankà, ūkiškai vertingiausių augalų ir gyvūnų atrinkimas ir išsaugojimas veislei. Būna nesąmoninga ir sąmoninga. Nesąmoninga dirbtinė atranka praktikuojama nuo neolito laikų. Negalvodamas apie veislės tobulinimą žmogus atrinkdavo vertingus gyvulius ir jų palikuonis, geriausias kultūrinių augalų sėklas, naikino individus, turinčius nepageidaujamų savybių. Dėl dirbtinės atrankos veislėje plisdavo mutacijos, kurios stiprino žmogui naudingas organizmo savybes arba silpnino nenaudingas; veislės gerėjo, jų daugėjo. Sąmoninga (metodiška) dirbtinė atranka turi iš anksto numatytą tikslą. Ji yra selekcijos pagrindas: atrenkami vertingiausi individai kryžminimui, atliekama vienkartė arba daugiakartė masinė arba individuali palikuonių atranka, pašalinamos visos laisvo kryžminimosi galimybės. Dirbtinė atranka – svarbiausias naujų rūšių sukūrimo būdas. Augalų selekcijoje ir mikrobiologijoje (norint gauti labai produktyvius mikroorganizmų štamus) naudojamasi dirbtinai sukeltų mutacijų atranka. Dirbtinės atrankos terminą 1859 pirmas pavartojo C. R. Darwinas. Pasinaudodamas selekcininkų patirtimi jis įrodė, kad visos naminių gyvulių ir kultūrinių augalų veislės, turinčios žmogui naudingų savybių, atsirado iš vienos arba nedaugelio laukinių rūšių (visos triušių veislės – iš laukinių triušių, kopūstų – iš laukinių kopūstų).