dirbtinė kraujotaka

dirbtnė kraujótaka, sutrikusios ar visiškai nutrūkusios ligonio kraujotakos palaikymas dirbtiniu būdu. Kai staiga nutrūksta kraujotaka, dirbtinę kraujotaką galima sukelti masažuojant širdį. Netiesioginis širdies masažas atliekamas 60–100 kartų per min spaudžiant krūtinės ląstą (apatinėje krūtinkaulio dalyje). Operacinėje, kai jau būna atvira krūtinės ląsta (per širdies, plaučių operaciją) arba kai yra didelė atvira krūtinės ląstos žaizda, atliekamas tiesioginis širdies masažas. Tiesiogiai masažuojama viena arba abiem rankomis spaudžiant širdies skilvelius. Kartu daroma dirbtinė plaučių ventiliacija. Šiais dirbtinės kraujotakos būdais gyvybė palaikoma tik 1–2 valandas reanimuojant ligonį. Palaikyti ilgiau naudojami įvairūs aparatai – dirbtinės kraujotakos aparatas, kontrapulsacijos aparatas, dirbtinė širdis. Dirbtinės kraujotakos aparatas – įrenginys, laikinai pavaduojantis ligoniui širdį ir plaučius. Susideda iš 2 pagrindinių dalių: oksigenatoriaus (dirbtinių plaučių), kuris tiekia kraujui deguonį ir šalina anglies dioksido perteklių, ir siurblio (dirbtinės širdies), kuris varinėja kraują. Dirbtinė kraujotaka prijungiama taip, kad ligonio veninis kraujas iš tuščiųjų venų ir dešiniojo prieširdžio nutekėtų į aparatą, iš aparato būtų grąžinamas į aortą ir pasiskirstytų po organizmą. Toks aparatas naudojamas operuojant širdį, nes leidžia ilgai laikyti ją išjungtą iš kraujotakos, rečiau – kai tenka gaivinti sergančius sunkiu miokardo infarktu, plaučių arterijos embolija.