dirbtinė oda

dirbtinė oda

dirbtnė óda, minkšta kompozicinė polimerinė medžiaga, išvaizda, fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis panaši į natūralią odą. Gaunama dirbtinės odos pagrindą (audinį, neaustinę medžiagą, popierių, kartoną), įvairius plaušus ir kitas armuojančiąsias medžiagas įmirkant polimerinėmis medžiagomis arba pagrindą dengiant jų pastomis ar plėvelėmis. Dažniausiai naudojamos polimerinės medžiagos yra polivinilchloridas, vinilchlorido, vinilidenchlorido, vinilacetato ar akrilnitrilo kopolimerai, poliuretanai, rečiau natūralūs ar sintetiniai kaučiukai, poliamidai, celiuliozės nitratai ar kelių skirtingų polimerų mišiniai. Į dengiamąjį (polimerų) mišinį paprastai dar dedama įvairių užpildų, pigmentų, plastifikatorių (jų gali būti iki 40–50 %), stabilizatorių, porodarių ir kitų priedų, suteikiančių odai norimą spalvą, elastingumą, akytumą ir kitų savybių.

Medžiaga dengiama vienu ar keliais (kartais skirtingų polimerinių medžiagų) sluoksniais. Į dengiamąjį dirbtinės odos paviršių gali būti įspaudžiamas dekoratyvinis raštas, imituojantis natūraliosios odos paviršių. Jis dar dažomas ar lakuojamas, kad dirbtinė oda būtų gražesnė, geriau dėvėtųsi. Dirbtinės odos danga būna vientisa ar porėta. Dirbtinė oda gaminama 0,5–2,0 mm storio, įvairaus pločio juostomis, susukamomis į ritinius. Plačiai naudojama avalynei ir drabužiams, galanterijos gaminiams bei baldams gaminti. Tinka patalpų ir lengvųjų automobilių vidaus apdailai, knygoms įrišti.

Dirbtinė oda gaminama nuo 1850, Lietuvoje (Plungės dirbtinių odų gamykloje) gaminta 1971–93.

1273