dirbtnė širds, mechaninis kraujo siurblys, laikinai pavaduojantis ar visiškai pakeičiantis širdį ligoniams su sunkiu širdies funkcijos nepakankamumu. Tai mechaninis pneumoelektrinis ar elektromagnetinis prietaisas, kuris visas ar jo dalis implantuojama į žmogaus kūną. Dirbtinė širdis gali būti prijungiama laikinai – ūmiam širdies nepakankamumui gydyti arba kol atsiras tinkama natūrali (donoro) širdis, ar visam laikui, jei širdies persodinti negalima. Dirbtinę širdį dažniausiai sudaro dvi dalys – mechaninis siurblys, įsodinamas į žmogaus organizmą, ir išorinis valdymo blokas. Tobulėjant technologijoms valdymo blokus ir maitinimo elementus taip pat siekiama implantuoti į žmogaus kūną (su tokia dirbtine širdimi, pvz., Lion Heart, žmogus gali išbūti keletą valandų nepriklausomas nuo išorinio maitinimo šaltinio).
dirbtinė širdis, implantuota į žmogaus kūną: 1 – dirbtinė širdis, 2 – vidinė baterija, 3 – valdymo blokas, 4 – išorinė baterija, 5 – energijos perdavimo sistema
Širdies nepakankamumo paplitimą lemia nuolat didėjantis senų žmonių skaičius. Pirmą kartą žmogui dirbtinė širdis buvo prijungta 1969. D. Cooley (Jungtinės Amerikos Valstijos) prijungė dirbtinę širdį ligoniui, laukiančiam širdies persodinimo. Po kelių dienų dirbtinė širdis buvo atjungta ir persodinta donoro širdis. 1982 W. DeVriesas (Jungtinės Amerikos Valstijos) pirmą kartą pakeitė širdį dirbtine ir ligonis su ja išgyveno 112 dienų.
Lietuvoje eksperimentuoti su dirbtine širdimi pradėta Vilniaus universitete 1968. Pneumoelektrinė dirbtinė širdis (Berlin Heart) pirmą kartą buvo prijungta ligoniui Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikose 1999.
dirbtinė širdis, esanti kūno išorėje
1738
2745