dirbtnės kabos, specialiai sukurtos, tarptautiniam bendravimui skirtos kalbos. Tiria kalbotyros šaka interlingvistika. Dirbtinių kalbų žodynas paprastai konstruojamas 2 būdais: žodžiai sukuriami pagal iš anksto nusistatytas taisykles neatsižvelgiant į natūralių kalbų leksiką arba žodžiai ir jų elementai imami iš natūralių kalbų. Dažniausiai vartojama lotyniška abėcėlė, rečiau – kirilika.
Dirbtinių kalbų idėja kilo dar antikoje. 17–18 a. ją plėtojo prancūzų, vokiečių, čekų filosofai (R. Descartes’as, G. W. Leibnizas, B. Pascalis, J. A. Komenský), bandyta sukurti vadinamąją filosofinę (loginę) kalbą. 1817 J. F. Sudre (1787–1862, Prancūzija) pateikė nefilosofinės dirbtinės kalbos projektą (solresoliu pavadintos kalbos žodžius sudarinėjo iš 7 muzikos garsų), 1868 J. Pirro (1831–86, Prancūzija) sukūrė universalglotą (žodžius ėmė pirmiausia iš lotynų ir kitų natūralių kalbų), 1879 J. M. Schleyeris (Vokietija) – pirmąją plačiau paplitusią dirbtinę kalbą – volapiuką (vol < world ‘pasaulis’ + piuk < speak ‘kalbėti’); žodyno pagrindą sudarė anglų kalbos žodžiai. Populiariausia dirbtinė kalba yra esperanto (1887 sukūrė L. L. Zamenhofas).
Dar žinomos ido (1909 L. Couturat) okcidentalis (1922 E. von Wahlis, 1867–1948, Estija), interlingvė (1923 A. Lavagnini, 1896–1963, Italija), novialis (1928 O. Jespersenas) ir kitos dirbtinės kalbos (iš viso per 900 projektų). Pagal formą dirbtinės kalbos skirstomos į turinčias garsinę ir grafinę formą (pazilalijas) ir turinčias tik grafinę formą (pazigrafijas), t. y. tarptautines rašto kalbas, pagal struktūrą – į apriorines (pagrįstas sukurta logine arba empirine sąvokų klasifikacija), aposteriorines (pagrįstas dažniausiai modifikuota natūralių kalbų leksika ir struktūra) ir mišriąsias (turinčias apriorinių ir aposteriorinių dirbtinės kalbos elementų).
2069