Direktorija

Direktòrija, Klapėdos krãšto direktòrija, Klaipėdos krašto vietos valdymo institucija, veikusi 1920–39.

Jos teises ir funkcijas apibrėžė 1924 Klaipėdos krašto konvencija ir Klaipėdos krašto statutas. Direktorijos pirmininką iš vietos gyventojų skyrė Lietuvos Vyriausybei atstovaujantis Klaipėdos krašto gubernatorius. Kandidatūra buvo derinama su Seimelio daugumos partijomis. Direktorija privalėjo įgyti Seimelio (paprastai provokiško) pasitikėjimą. Ji tvarkė ūkio ir švietimo reikalus, valdė krašto administracinį aparatą, prižiūrėjo policiją ir teismus. Iki 1923 turėjo 6–8, nuo 1923 – 3–5 narius.

Pirmąją Direktoriją 1920 02 17 sudarė Antantės valstybių vyriausiasis komisaras generolas D. J. Odry iš 1919 vasarą Heimatbundo sudaryto Priešparlamenčio (Vorparlament) narių vokiečių. Laikinuoju pirmininku paskirtas Klaipėdos miesto burmistras A. Altenbergas. 03 12 į Direktoriją buvo kooptuoti Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai lietuvininkai M. Reidys ir E. Simonaitis. 1921 08 Direktorijos pirmininku tapo V. Steputaitis. Remdamiesi šia Direktorija vokiečiai ir Prancūzija, Antantės vardu valdanti Klaipėdos kraštą, siekė sukurti Freištatą.

1923 01 krašte prasidėjus sukilimui (Klaipėdos krašto sukilimas), Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas nušalino V. Steputaičio Direktoriją ir pavedė E. Simonaičiui sudaryti naują. Sukilimo vadovų Direktorija sudaryta 1923 01 13 Šilutėje. Po Antantės valstybių 02 02 notos Lietuvos Vyriausybei E. Simonaitis valdžią oficialiai perdavė Antantės paskirtai V. Gailiaus direktorijai. Ji drauge su Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniais A. Smetona, vėliau J. Budriu (nuo 1924 10 Klaipėdos krašto gubernatorius) administravo kraštą (iki 1925 08). 1923 02 vietoj Vokietijos markės įvedė litą, 03 panaikino muitų sieną, muitines perkėlė prie naujos Lietuvos–Vokietijos valstybinės sienos per Nemuną. 1923 iš Karaliaučiaus geležinkelio direkcijos perimta Klaipėdos krašto geležinkeliai, iš Ryšių valdybos – ryšių įstaigos. Krašte 1923 04 11, 05 11 ir 08 24 įsakais įvesta dėstomoji lietuvių kalba tose mokyklose, kurių dauguma mokinių namuose kalbėjo lietuviškai. Lietuvių kalba įvesta administracijos įstaigose. Vietoj vokiečių kalbos pradėta rašyti abiem kalbomis. Mažosios Lietuvos tautinė vėliava (žalios, baltos ir raudonos spalvų) patvirtinta autonominio Klaipėdos krašto vėliava.

pirmoji lietuviška Direktorija (1923; iš kairės V. Gaigalaitis, M. Reisgys, E. Simonaitis, J. Toleikis, K. Lekšas; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Krašto integravimui į Lietuvos Respubliką įnirtingai priešinosi heimatbundininkai, buvo sukeltas visuotinis gyventojų streikas, kilo ūkio suirutė; mažlietuviai buvo priešpriešinami didžlietuviams. Vokiečiams 1924 įteikus Klaipėdos krašto gubernatoriui J. Budriui memorandumą išplėsti jų teises, V. Gailiaus Direktorija atsistatydino.

Lietuvininkų veikėjo E. Borcherto sudaryta Direktorija t. p. siekė abiejų tautybių gyventojų lygiateisiškumo, tačiau tam priešinosi vokiškų partijų blokas, dėl to trumpai veikė įtakingų Mažosios Lietuvos veikėjų E. Simonaičio, M. Reisgio ir kitų direktorijos (išskyrus provokiškas O. Kadgiehno ir A. Baldžiaus; lentelė). Lietuviškos sudėties direktorija buvo kaltinamos vokiečių gyventojų teisių varžymu, atlietuvinimo spartinimu (buvo padaryta ir klaidų). Provokiškiausios direktorijos buvo O. Böttcherio, O. Schreiberio, O. Kadgiehno ir ypač nutautusio lietuvio V. Bertulaičio (Bertuleito; ši atvirai rėmė hitlerinės Vokietijos Klaipėdos krašto užgrobimo planus).

Vokiečiams nuo 1938 vis labiau kišantis į Direktorijos reikalus, ji tenkino Klaipėdos krašto nacių partijų, Seimelio bei Vokietijos reikalavimus, pažeidinėjo Klaipėdos krašto konvenciją ir Lietuvos Respublikos įstatymus. Imta persekioti mažlietuvių veikėjus ir kitus patriotus. Buvo sudarytos sąlygos inkorporuoti Klaipėdos kraštą į Vokietijos reichą.

-Direktorių valdyba

1

415

1749