dirvóžemio buferiškùmas, dirvožemio, paveikto stipriomis rūgštimis arba bazėmis, rūgščiomis arba bazinėmis druskomis, savybė priešintis savo tirpalo pH kaitai. Reiškiamas rūgšties arba bazės kiekiu (išreikštu ekvivalentais), pakeitusiu dirvožemio tirpalo pH vienu vienetu. Dirvožemio buferiškumą lemia dirvožemio cheminėje sudėtyje esančios silpnosios rūgštys bei jų druskos, kurios su H+ ir OH– jonais sudaro sunkiai disocijuojančius junginius. Kuo dirvožemis sunkesnės granuliometrinės sudėties, kuo humusingesnis ir kuo daugiau jo sorbuojančiajame komplekse bazių, tuo jis buferiškesnis. Didelio buferiškumo dirvožemį patręšus, pvz., amonio sulfatu, atsiranda sieros rūgšties, bet jos H+ jonai iš sorbuojančiojo komplekso išstumia ekvivalentišką kiekį bazių ir dirvožemio tirpale susidaro neutrali druska kalcio sulfatas (CaSO4), todėl jis nerūgštėja. Menko buferiškumo dirvožemiuose (mažo humusingumo smėliuose, priesmėliuose) rūgščios arba šarminės trąšos gali labai pakeisti dirvožemio tirpalo pH; tada augalai blogai auga. Buferiškumą didina organinės trąšos.
190