dirvóžemio humusingùmas, agrocheminė dirvožemio savybė, apibūdinama humuso kiekiu dirvožemyje. Atpažįstamas pagal juodą ar pilką dirvožemio spalvą (humusingesnio dirvožemio spalva juodesnė), nustatomas laboratorijoje, matuojamas humuso santykiniu kiekiu (%) dirvožemio masės vienete. Europos šalyse dirvožemio humusingumas matuojamas organinės anglies santykiniu kiekiu (%). Humuso atsargos dirvožemio nurodyto storio sluoksnyje skaičiuojamos tona į hektarą (t/ha). Humusingiausi būna stepių juodžemių viršutiniai dirvožemio horizontai.
Lietuvos dirvožemiai pagal humuso santykinį kiekį (%) skirstomi į labai mažo humusingumo (žemės ūkio naudmenų smėlio dirvožemiai ne daugiau kaip 0,5 %, priesmėlio, priemolio ir molio ne daugiau kaip 1 %, miško dirvožemiai ne daugiau kaip 1 %), mažo humusingumo (atitinkamai 0,51–1,5 %; 1,01–2 %, 1,01–3 %), vidutinio humusingumo (1,51–2,5 %; 2,01–3 %; 3,01–4 %), didelio humusingumo (2,51–3,5 %; 3,01–4 %; 4,01–6 %), labai didelio humusingumo (3,5 %; daugiau kaip 4,0 %; daugiau kaip 6 % humuso). Humusingesni dirvožemiai turi daugiau augalams reikalingų maisto medžiagų, yra patvaresnės struktūros, palankesnių fizikinių ir cheminių savybių. Humusingumui padidinti taikomos augalų sėjomainos su daugiamečių žolių laukais, antierozinės priemonės, tręšiama organinėmis trąšomis, sąlygiškai rūgščios reakcijos dirvožemiai kalkinami, spygliuočių medynuose sodinamos lapuočių medžių eilės. 1985 sudarytas Lietuvos dirvožemio humusingumo žemėlapis. Nelabai humusingi Rytų Lietuvos, humusingesni Vakarų Lietuvos (Nemuno deltos, Pajūrio žemumos) dirvožemiai. Mažiausiai humusingi smarkiai eroduoti pradžiažemiai ir dirbami smėlžemiai.
190
humusingumas