dirvóžemio mikroorganzmai, įvairių mikroorganizmų, natūraliai gyvenančių dirvožemyje, visuma. Sudaro didžiąją Žemės mikroorganizmų dalį. Jauražemiuose dirvožemio mikroorganizmai būna iki 2 mlrd./g (biomasė iki 2 t/ha), juodžemyje – iki 10 mlrd./g (biomasė iki 10 t/ha). Dirvožemio mikroorganizmams priklauso prokariotai (virusai, bakterijos, aktinomicetai, cianobakterijos), eukariotai (protistai). Vyrauja autochtoninė (nuolat gyvenanti) mikroflora; pasitaiko ir alochtoninės (atsitiktinės), patekusios su gyvūnų ekskrementais, yrančiais organizmais, laistomu vandeniu, tačiau dirvožemyje dažniausiai ji greitai žūva. Dirvožemio mikroorganizmai gali daugintis ne tik dirvožemyje, bet ir sudžiūvusioje daugiamečių žolių masėje, nukritusių lapų paklotėje. Pagal mitybą ir funkcijas jie labai įvairūs: chemoorganotrofai (mikroskopiniai grybai, pirmuonys, dauguma bakterijų) skaido organines azotines medžiagas, celiuliozę, hemiceliuliozę, pektiną, ligniną, krakmolą, kitus angliavandenius; fotolitotrofai (mikroskopiniai dumbliai, cianobakterijos, žaliosios ir purpurinės sierabakterės) vykdo fotosintezę, chemolitotrofai (nitrifikuojančiosios bakterijos, bespalvės sierabakterės, gelžbakterės) – chemosintezę. Dirvožemio mikroorganizmus sudaro aerobai ir anaerobai, jie skiriasi pagal augimo optimalią temperatūrą, vandenilio jonų rodiklį (pH), osmosinį slėgį ir kita. Dirvožemio mikroorganizmų gausumas ir aktyvumas priklauso nuo metų laiko (pavasarį didžiausias, žiemą mažiausias), organinių medžiagų kiekio, dirvožemio pH (palankiausia neutrali terpė). Dirvožemio dirbimas, tręšimas organinėmis trąšomis didina mikroorganizmų kiekį ir aktyvumą, sausinimas didina aerobinių ir mažina anaerobinių mikroorganizmų kiekį. Daug metų nedirbamuose dirvonuose, giliausiuose dirvožemio sluoksniuose mikroorganizmų mažėja, ypač aerobinių. Daugiau dirvožemio mikroorganizmų yra augalų šaknų zonoje (rizosferoje). Dirvožemyje plačiai paplitę pirmuonys (100 000–1 mln./g), daugiausia jų šlapiose ir įmirkusiose, nemažai ir vidutinio drėgnumo dirvose; tai šakniakojai (Rhizopoda) – dažniausios amebos, žiuželiniai (Flagellata) – Bodo genties pirmuonys, blakstienotosios infuzorijos (Ciliatae) – klumpelės, Colpoda, balantidijos (Balantidium), Pleurotricha, Ganostomum. Jie skaido netirpias organines medžiagas (ypač infuzorijos), minta bakterijomis (pvz., pirmuonys). Dumbliai (jų randama iki 100 000/g dirvožemio) vykdo fotosintezę, todėl daugiausia išplitę dirvožemio paviršiuje iki 30 cm gylio; tai žaliadumblainiai (Chlorophyceae), melsvadumblainiai (Cyanophyceae), titnagdumbliai (Bacillariophyta), šiltesnio klimato dirvožemiuose dar ir gleivadumblainiai (Nostocaceae) bei kiti. Dumbliai žemę praturtina ne tik organinėmis medžiagomis, bet ir deguonimi, kurio reikia aerobiniams mikroorganizmams; kai kurie jų geba jungti laisvąjį atmosferos azotą. Grybai (2000–1 mln. ląstelių/g dirvožemio) kvėpuoja aerobiškai, labai išplitę viršutiniuose sluoksniuose iki 15 cm gylio. Jie (ypač aerobinėmis sąlygomis) geriau negu bakterijos skaido augalų liekanų polisacharidus, ligniną. Bakterijų (iki kelių mlrd./g) randama viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose, daugiausia 2,5–15 cm gylyje. Vyrauja puvimo, azotą fiksuojančios, sviesto rūgšties sporų nesudarančios bakterijos (sporas sudarančiųjų skaičius neviršija 10–20 %). Dirvožemio mikroorganizmai dalyvauja medžiagų apykaitoje, dirvodaroje, gerina dirvožemio derlingumą. Jie išskiria fermentus, katalizuojančius organinių ir neorganinių medžiagų skaidymą bei naujų cheminių junginių susidarymą, išlaisvina biogeninius elementus (N, P, S, Fe ir kitus), reikalingus augalų mitybai. Sintetinius polimerus (polietilenus, plastikus, pesticidus ir kitus) skaido tik kai kurie dirvožemio mikroorganizmai ir dažniausiai lėtai. Dirvožemio mikroorganizmai naudojami antibiotikų, vitaminų, baltymų, fermentų, augimą skatinančių medžiagų sintezei.
2257
512